Senasis Testamentas

.

Prad¸ios knyga

Prad¸ios knyga 1

 

1 Prad¸ioje Dievas sutvėrė dangų ir ¸emę. 2 ´emė buvo be pavidalo ir tu¨čia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė vir¨ vandenų. 3 Dievas tarė: “Teatsiranda ¨viesa!” Ir atsirado ¨viesa. 4 Dievas matė ¨viesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė ¨viesą nuo tamsos. 5 Dievas pavadino ¨viesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas­ pirmoji diena. 6 Dievas tarė: “Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!” 7 Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo vir¨ tvirtumos. Ir taip įvyko. 8 Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas­antroji diena. 9 Dievas tarė: “Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Ir taip įvyko. 10 Dievas pavadino sausumą ¸eme, o vandenų samplūdį­jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. 11 Dievas tarė: “Tegul ¸emė i¨augina ¸olę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismed¸ius, ne¨ančius vaisių pagal jų rū¨į, kuriuose yra jų sėkla!” Ir taip įvyko. 12 ´emė i¨augino ¸olę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rū¨į, ir med¸ius, ne¨ančius vaisius pagal jų rū¨į, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. 13 Tai buvo vakaras ir rytas­ trečioji diena. 14 Dievas tarė: “Teatsiranda ¨viesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ¸enklai pa¸ymėti laikus, dienas ir metus. 15 Jos te¸iba dangaus tvirtumoje ir ap¨viečia ¸emę!” Ir taip įvyko. 16 Dievas padarė dvi dideles ¨viesas: didesniąją­ dienai ir ma¸esniąją nakčiai valdyti, ir taip pat ¸vaig¸des. 17 Dievas i¨dėstė jas dangaus tvirtumoje, kad ¨viestų ¸emei, 18 valdytų dieną bei naktį ir atskirtų ¨viesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. 19 Tai buvo vakaras ir rytas­ ketvirtoji diena. 20 Dievas tarė: “Tegul vandenys knib¸dėte knib¸da gyvūnais ir pauk¨čiai teskraido vir¨ ¸emės, padangėse!” 21 Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado i¨ vandens, ir visus pauk¨čius pagal jų rū¨į. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. 22 Dievas juos palaimino, tardamas: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o pauk¨čiai tepripildo ¸emę!” 23 Tai buvo vakaras ir rytas­ penktoji diena. 24 Dievas tarė: “Tegul ¸emė i¨augina gyvūnus pagal jų rū¨į: gyvulius, roplius ir laukinius ¸vėris, kiekvieną pagal savo rū¨į!” Ir taip įvyko. 25 Dievas padarė laukinius ¸vėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rū¨į. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. 26 Dievas tarė: “Padarykime ¸mogų pagal mūsų atvaizdą ir pana¨umą. Jie tevaldo jūros ¸uvis, padangių pauk¨čius, gyvulius ir visą ¸emę bei visus roplius, kurie gyvena ant ¸emės!” 27 Ir Dievas sutvėrė ¸mogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. 28 Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite ¸emę ir u¸valdykite ją, vie¨pataukite jūros ¸uvims, padangių pauk¨čiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant ¸emės!” 29 Dievas tarė: “A¨ jums daviau įvairias ¸oles, turinčias sėklą, kurios auga ¸emės pavir¨iuje, ir visus med¸ius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas. 30 Ir visiems ¸emės gyvūnams, visiems padangių pauk¨čiams ir visiems, kas kruta ant ¸emės, kas turi gyvybę, daviau visus ¸aliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko. 31 Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas­ ¨e¨toji diena.

Prad¸ios knyga 2

 

1 Taip buvo sutvertas dangus, ¸emė ir visi jų pulkai. 2 Dievas septintą dieną u¸baigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko. 3 Dievas palaimino septintą dieną ir ją pa¨ventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė. 4 Tokia yra dangaus ir ¸emės kilmė, kai jie buvo sukurti tą dieną, kurią Vie¨pats Dievas sutvėrė ¸emę ir dangų, 5 ir visus lauko augalus, kurių dar nebuvo ¸emėje, ir visas lauko ¸oles, kurios dar ne¸ėlė; nes Vie¨pats Dievas nesiuntė į ¸emę lietaus ir nebuvo ¸mogaus ¸emei įdirbti. 6 Migla kilo nuo ¸emės ir drėkino jos pavir¨ių. 7 Ir Vie¨pats Dievas padarė ¸mogų i¨ ¸emės dulkių ir įkvėpė į jo ¨nerves gyvybės kvapą. Taip ¸mogus tapo gyva siela. 8 Vie¨pats Dievas sukūrė sodą Edene rytuose ir ten apgyvendino ¸mogų, kurį buvo sutvėręs. 9 Vie¨pats Dievas i¨augino i¨ ¸emės visokių med¸ių, gra¸ių pasi¸iūrėti ir ne¨ančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pa¸inimo gero ir blogo. 10 Upė tekėjo i¨ Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji ¨akojosi į keturias upes. 11 Pirmosios vardas Pi¨onas. Ji teka aplink visą Havilos ¨alį, kur randamas auksas. 12 Tos ¨alies auksas yra geras. Ten randa bdeliją ir onikso akmenį. 13 Antrosios upės vardas Gihonas. Ji teka aplink visą Ku¨o ¨alį. 14 Trečiosios upės vardas Tigras. Ji teka į rytus nuo Asūro. O ketvirtoji upė yra Eufratas. 15 Ir paėmė Vie¨pats Dievas ¸mogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad ¸mogus jį įdirbtų ir pri¸iūrėtų. 16 Vie¨pats Dievas įsakė ¸mogui: “Nuo kiekvieno sodo med¸io tau leista valgyti, 17 bet nuo med¸io pa¸inimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”. 18 Vie¨pats Dievas tarė: “Negerai ¸mogui būti vienam. A¨ padarysiu jam tinkamą padėjėją”. 19 Vie¨pats Dievas, padaręs i¨ ¸emės visus ¸vėris bei padangių pauk¨čius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas. 20 Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių pauk¨čiams ir visiems lauko ¸vėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo ¸mogui. 21 Tada Vie¨pats Dievas giliai u¸migdė Adomą, i¨ėmė vieną jo ¨onkaulių ir tą vietą u¸pildė kūnu. 22 Po to Vie¨pats Dievas i¨ ¨onkaulio, kurį i¨ėmė i¨ ¸mogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas ¸mogų. 23 Tada Adomas tarė: “¦tai kaulas i¨ mano kaulų ir kūnas i¨ mano kūno! ¦ita bus vadinama moterimi, nes i¨ vyro ji paimta”. 24 Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo ¸mona; ir juodu taps vienu kūnu. 25 Jie abu­¸mogus ir jo ¸mona­buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.

Prad¸ios knyga 3

 

1 Gyvatė buvo gudresnė u¸ visus ¸emės gyvūnus, kuriuos Vie¨pats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: “Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo med¸ių’?” 2 Moteris atsakė gyvatei: “Mums leista valgyti sodo med¸ių vaisius, 3 i¨skyrus vaisius med¸io, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’ ”. 4 Gyvatė atsakė: “Nemirsite! 5 Dievas ¸ino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pa¸indami gera ir bloga”. 6 Kai moteris pamatė, kad med¸io vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti i¨minties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė. 7 Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmed¸io lapus ir pasidarė prijuostes. 8 Dienai atvėsus, i¨girdę Vie¨paties Dievo, vaik¨čiojančio sode, balsą, Adomas ir jo ¸mona pasislėpė nuo Vie¨paties Dievo veido tarp sodo med¸ių. 9 Vie¨pats Dievas pa¨aukė Adomą: “Kur tu esi?” 10 O tas atsiliepė: “I¨girdau Tavo balsą ir, i¨sigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau”. 11 Dievas tarė: “Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei nuo med¸io, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?” 12 ´mogus atsakė: “Moteris, kurią Tu man davei, davė man nuo to med¸io, ir a¨ valgiau”. 13 Tada Vie¨pats Dievas tarė moteriai: “Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė: “Gyvatė mane apgavo, ir a¨ valgiau”. 14 Tada Vie¨pats Dievas tarė gyvatei: “Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių ¸vėrių. Tu slinksi pilvu ir dulkes ėsi per visą savo gyvenimą! 15 A¨ sukelsiu prie¨i¨kumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį”. 16 Moteriai Jis tarė: “A¨ padauginsiu tavo nė¨tumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau vie¨pataus”. 17 O Adomui Jis tarė: “Kadangi tu paklausei savo ¸monos ir valgei nuo med¸io, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’,­prakeikta bus ¸emė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis i¨ jos visą savo gyvenimą. 18 Er¨kėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus. 19 Valgysi prakaitu u¸dirbtą duoną, kol sugrį¨i į ¸emę, i¨ kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”. 20 Adomas pavadino savo ¸moną Ieva, nes ji tapo visų gyvųjų motina. 21 Vie¨pats Dievas padarė Adomui ir jo ¸monai kailinius rūbus ir jais apvilko juos. 22 Tada Vie¨pats Dievas tarė: “¦tai ¸mogus tapo kaip vienas i¨ mūsų, pa¸indamas gera ir bloga; ir dabar, kad jis, i¨tiesęs savo ranką, neskintų nuo gyvybės med¸io ir nevalgytų, ir negyventų per am¸ius”. 23 Todėl Vie¨pats Dievas i¨varė jį i¨ Edeno sodo dirbti ¸emę, i¨ kurios jis buvo paimtas. 24 I¨varęs ¸mogų, į rytus nuo Edeno sodo Vie¨pats pastatė cherubus su ¨vytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės med¸io.

Prad¸ios knyga 4

 

1 Ir Adomas pa¸ino savo ¸moną Ievą, ir ji tapo nė¨čia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: “Įsigijau sūnų Vie¨paties pagalba”. 2 Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas­¸emdirbys. 3 Kuriam laikui praėjus, Kainas aukojo Vie¨pačiui i¨ ¸emės vaisių. 4 Taip pat ir Abelis aukojo i¨ savo bandos riebiausių pirmagimių. Vie¨pats pa¸velgė į Abelį ir jo auką, 5 tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepa¸velgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro. 6 Vie¨pats tarė Kainui: “Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro? 7 Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi vie¨patauti jai”. 8 Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui. Jiems esant laukuose, Kainas u¸puolė savo brolį Abelį ir jį u¸mu¨ė. 9 Tada Vie¨pats paklausė Kaino: “Kur yra tavo brolis Abelis?” O jis atsakė: “Ne¸inau. Argi a¨ esu savo brolio sargas?” 10 Tada Vie¨pats tarė: “Ką padarei? Tavo brolio kraujas ¨aukiasi manęs nuo ¸emės. 11 Taigi dabar esi prakeiktas ant ¸emės, kuri atsivėrė ir priėmė i¨ tavo rankos tavo brolio kraują. 12 Kai tu ją dirbsi, ji nebeduos tau derliaus. Tu būsi klajūnas ir benamis ¸emėje”. 13 Tada Kainas tarė Vie¨pačiui: “Mano bausmė yra per didelė, kad galėčiau ją pakelti. 14 Tu ¨iandien mane i¨varai i¨ ¸emės. A¨ turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu klajūnas ir benamis ¸emėje. Kas mane sutiks, u¸mu¨”. 15 Vie¨pats jam atsakė: “Kas u¸mu¨ Kainą, tam septyneriopai bus atker¨yta!” Vie¨pats pa¸enklino Kainą ¸yme, kad nė vienas, sutikęs jį, jo nenu¸udytų. 16 Kainas pasitraukė i¨ Vie¨paties akivaizdos ir apsigyveno Nodo ¨alyje, į rytus nuo Edeno. 17 Kainas pa¸ino savo ¸moną, ji pastojo ir pagimdė Henochą. Kainas pastatė miestą ir tą miestą pavadino savo sūnaus vardu­Henochas. 18 Henocho sūnus buvo Iradas, Irado sūnus­Mehujaelis, Mehujaelio­Metu¨aelis, Metu¨aelio­ Lamechas. 19 Lamechas vedė dvi ¸monas. Pirmosios vardas buvo Ada, antrosios­Cila. 20 Ada pagimdė Jabalą; jis buvo tėvas tų, kurie gyvena palapinėse ir laiko gyvulius. 21 Jo brolis, vardu Jubalas, buvo arfininkų ir vamzdininkų tėvas. 22 Cila pagimdė Tubal Kainą, kuris gamino visokius įrankius i¨ vario ir gele¸ies. Tubal Kaino sesuo buvo Naama. 23 Lamechas tarė savo ¸monoms: “Ada ir Cila, klausykite! Jūs, Lamecho ¸monos, įsidėmėkite, ką sakau: a¨ u¸mu¨iau vyrą u¸ man padarytą ¸aizdą, jaunuolį u¸ randą! 24 Jei u¸ Kainą bus atker¨yta septyneriopai, tai u¸ Lamechą­septyniasde¨imt septynis kartus!” 25 Adomas vėl pa¸ino savo ¸moną, ir ji pagimdė sūnų, vardu Setas, sakydama: “Dievas man davė kitą sūnų vietoje Abelio, kurį Kainas u¸mu¨ė”. 26 Taip pat ir Setas turėjo sūnų, vardu Enas. Tuomet ¸monės pradėjo ¨auktis Vie¨paties vardo.

Prad¸ios knyga 5

 

1 ¦ita yra Adomo palikuonių knyga. Kai Dievas sutvėrė ¸mogų, Jis padarė jį pana¨ų į Dievą. 2 Jis sutvėrė vyrą ir moterį, palaimino juos ir pavadino juos Adomu tą dieną, kai jie buvo sutverti. 3 Kai Adomas buvo ¨imto trisde¨imties metų, jam gimė sūnus pagal jo pana¨umą ir atvaizdą, kurį pavadino Setu. 4 Po Seto gimimo Adomas dar gyveno a¨tuonis ¨imtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 5 Taigi Adomo am¸ius buvo devyni ¨imtai trisde¨imt metų, ir jis mirė. 6 Setas, būdamas ¨imto penkerių metų, susilaukė Eno. 7 Setas, gimus Enui, dar gyveno a¨tuonis ¨imtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 8 Taigi Seto am¸ius buvo devyni ¨imtai dvylika metų, ir jis mirė. 9 Enas, būdamas devyniasde¨imties metų, susilaukė Kainamo. 10 Enas, gimus Kainamui, dar gyveno a¨tuonis ¨imtus penkiolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 11 Taigi Eno am¸ius buvo devyni ¨imtai penkeri metai, ir jis mirė. 12 Kainamas, būdamas septyniasde¨imties metų, susilaukė Malaleelio. 13 Kainamas, gimus Malaleeliui, dar gyveno a¨tuonis ¨imtus keturiasde¨imt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 14 Taigi Kainamo am¸ius buvo devyni ¨imtai de¨imt metų, ir jis mirė. 15 Malaleelis, būdamas ¨e¨iasde¨imt penkerių metų, susilaukė Jareto. 16 Malaleelis, gimus Jaretui, dar gyveno a¨tuonis ¨imtus trisde¨imt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 17 Taigi Malaleelio am¸ius buvo a¨tuoni ¨imtai devyniasde¨imt penkeri metai, ir jis mirė. 18 Jaretas, būdamas ¨imto ¨e¨iasde¨imt dvejų metų, susilaukė Henocho. 19 Jaretas, gimus Henochui, dar gyveno a¨tuonis ¨imtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 20 Taigi Jareto am¸ius buvo devyni ¨imtai ¨e¨iasde¨imt dveji metai, ir jis mirė. 21 Henochas, būdamas ¨e¨iasde¨imt penkerių metų, susilaukė Matūzalio. 22 Henochas, gimus Matūzaliui, vaik¨čiojo su Dievu tris ¨imtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 23 Taigi Henocho am¸ius buvo trys ¨imtai ¨e¨iasde¨imt penkeri metai. 24 Henochas vaik¨čiojo su Dievu, ir jo nebeliko, nes Dievas jį pasiėmė. 25 Matūzalis, būdamas ¨imto a¨tuoniasde¨imt septynerių metų, susilaukė Lamecho. 26 Matūzalis, gimus Lamechui, dar gyveno septynis ¨imtus a¨tuoniasde¨imt dvejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 27 Taigi Matūzalio am¸ius buvo devyni ¨imtai ¨e¨iasde¨imt devyneri metai, ir jis mirė. 28 Lamechas, būdamas ¨imto a¨tuoniasde¨imt dvejų metų, susilaukė sūnaus, 29 kurį jis pavadino Nojumi, sakydamas: “¦itas mus paguos mūsų darbuose ir mūsų rankų triūse ¸emėje, kurią Vie¨pats prakeikė”. 30 Lamechas, gimus Nojui, dar gyveno penkis ¨imtus devyniasde¨imt penkerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 31 Taigi Lamecho am¸ius buvo septyni ¨imtai septyniasde¨imt septyneri metai, ir jis mirė. 32 Nojus, būdamas penkių ¨imtų metų, susilaukė Semo, Chamo ir Jafeto.

Prad¸ios knyga 6

 

1 Kai ¸monių padaugėjo ¸emėje ir jiems gimė dukterų, 2 Dievo sūnūs matydami, kad ¸monių dukterys gra¸ios, ėmė jas sau į ¸monas. 3 Tada Vie¨pats tarė: “Mano dvasia nekovos su ¸monėmis am¸inai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus ¨imtas dvide¨imt metų!” 4 Anomis dienomis ¸emėje buvo mil¸inų. Kai Dievo sūnūs vesdavo ¸monių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais. 5 Vie¨pats, matydamas, kad ¸monių nedorybės ¸emėje buvo didelės ir jų ¨irdies siekiai buvo vien tik pikti, 6 gailėjosi, kad Jis ¸emėje sutvėrė ¸mogų, ir sielojosi savo ¨irdyje. 7 Ir Dievas tarė: “A¨ i¨naikinsiu ¸mones, kuriuos sutvėriau, nuo ¸emės pavir¨iaus; tiek ¸mones, tiek gyvulius, roplius ir padangių pauk¨čius, nes A¨ gailiuosi, kad juos padariau”. 8 Tačiau Nojus rado malonę Vie¨paties akyse. 9 Tokia yra Nojaus giminės istorija. Nojus buvo teisus ir tobulas vyras savo kartoje; jis vaik¨čiojo su Dievu. 10 Nojus turėjo tris sūnus: Semą, Chamą ir Jafetą. 11 Dievo akivaizdoje ¸emė buvo sugedusi ir pilna nusikaltimų. 12 Dievas pa¸iūrėjo į ¸emę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas ¸emėje i¨kreipė savo kelius. 13 Ir Dievas tarė Nojui: “A¨ nusprend¸iau padaryti galą kiekvienam kūnui, nes per juos ¸emė pasidarė pilna nusikaltimų. A¨ i¨naikinsiu juos nuo ¸emės pavir¨iaus. 14 Pasidaryk arką i¨ sakuoto med¸io, arkoje padaryk pertvaras ir i¨tepk ją derva i¨ vidaus ir i¨ lauko. 15 Arka turi būti trijų ¨imtų uolekčių ilgio, penkiasde¨imties uolekčių pločio ir trisde¨imties uolekčių auk¨čio. 16 Padaryk arkai langą uolektis nuo vir¨aus; arkos duris padaryk jos ¨one; įrenk joje apatinį, vidurinį ir vir¨utinį auk¨tus. 17 A¨ u¸tvindysiu ¸emę vandenimis, kad i¨naikinčiau kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybė. Visa, kas yra ¸emėje, pra¸us. 18 Bet A¨ padarysiu sandorą su tavimi. Į arką įeisite tu, tavo sūnūs, tavo ¸mona ir tavo sūnų ¸monos su tavimi. 19 Į arką įsivesk po du kiekvienos rū¨ies gyvius­patiną ir patelę, kad i¨liktų gyvi su tavimi. 20 I¨ pauk¨čių, i¨ gyvulių ir i¨ visų ¸emės roplių pagal jų rū¨į teįeina pas tave po du, kad i¨liktų gyvi. 21 Pasiimk visokio maisto ir susikrauk į arką, ir tai tebūna maistas tau ir jiems!” 22 Nojus padarė viską, ką Dievas jam įsakė.

Prad¸ios knyga 7

 

1 Vie¨pats tarė Nojui: “Eik į arką tu ir visi tavo artimieji, nes tave radau teisų ¨ioje kartoje. 2 Pasiimk i¨ visų ¨varių gyvulių po septynetą patinų ir patelių, o i¨ visų ne¨varių gyvulių­po patiną ir patelę, 3 taip pat ir i¨ padangių pauk¨čių po septynetą patinų ir patelių, kad i¨laikytum jų rū¨į visos ¸emės pavir¨iuje. 4 Po septynių dienų A¨ u¸leisiu lietų ant ¸emės keturiasde¨imčiai dienų ir keturiasde¨imčiai naktų ir i¨naikinsiu ¸emės pavir¨iuje visas gyvas būtybes, kurias esu padaręs”. 5 Ir Nojus padarė viską, ką Vie¨pats jam įsakė. 6 Nojus buvo ¨e¨ių ¨imtų metų, kai tvanas prasidėjo. 7 Tuomet Nojus, jo sūnūs, jo ¸mona ir sūnų ¸monos suėjo su juo į arką, gelbėdamiesi nuo tvano. 8 ¦varių ir ne¨varių gyvulių, pauk¨čių ir roplių 9 poros suėjo į Nojaus arką, kaip Dievas buvo įsakęs Nojui. 10 Septynioms dienoms praėjus, tvano vandenys u¸plūdo ¸emę. 11 Nojui sulaukus ¨e¨ių ¨imtų metų, antro mėnesio septynioliktą dieną pratrūko visi did¸iosios gelmės ¨altiniai ir dangaus langai atsidarė. 12 Lijo keturiasde¨imt dienų ir keturiasde¨imt naktų. 13 Tą pačią dieną į arką įėjo Nojus ir jo sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas, Nojaus ¸mona ir trys jo sūnų ¸monos. 14 Jie ir visi ¸vėrys, galvijai, ropliai ir visi pauk¨čiai pagal savo rū¨is 15 suėjo į Nojaus arką, po du visų kūnų, turinčių gyvybės kvapą. 16 Įėjusieji buvo patinas ir patelė kiekvieno kūno, kaip Dievas jam buvo įsakęs. Tuomet Vie¨pats u¸darė arką i¨ lauko pusės. 17 Lietus tęsėsi keturiasde¨imt dienų, vandens daugėjo ir jis pakėlė arką auk¨tyn nuo ¸emės. 18 Vanduo kilo ir u¸plūdo ¸emę, o arka plūduriavo vandens pavir¨iuje. 19 Vanduo pakilo taip auk¨tai, kad apsėmė visus auk¨tuosius kalnus, kurie stūksojo po dangumi. 20 Vanduo pakilo penkiolika uolekčių vir¨ kalnų ir juos apdengė. 21 Ir ¸uvo kiekvienas kūnas, kuris judėjo ant ¸emės: pauk¨čiai, galvijai, ¸vėrys, ropliai ir visi ¸monės. 22 Visa, kas buvo gyva ir gyveno sausumoje, i¨mirė. 23 Taip Dievas i¨naikino visas gyvas būtybes, kurios buvo ¸emės pavir¨iuje, tiek ¸mones, tiek gyvulius, roplius ir padangių pauk¨čius. I¨liko tik Nojus ir tie, kurie buvo su juo arkoje. 24 Vanduo laikėsi ¸emėje ¨imtą penkiasde¨imt dienų.

Prad¸ios knyga 8

 

1 Dievas atsiminė Nojų, visus ¸vėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti. 2 U¸sidarė gelmės ¨altiniai bei dangaus langai, ir lietus liovėsi. 3 Tada vandenys pama¸u seko ¸emėje. ¦imtui penkiasde¨imčiai dienų praėjus, vandens ėmė ma¸ėti. 4 Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose. 5 O vandenys nuolat seko iki de¨imtojo mėnesio. De¨imtojo mėnesio pirmąją dieną pasirodė kalnų vir¨ūnės. 6 Praėjus keturiasde¨imčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įstatęs, 7 ir i¨leido varną. Tas skraidė ¨en ir ten, kol vandenys nuseko ant ¸emės. 8 Po to jis i¨leido balandį, norėdamas su¸inoti, ar vandenys jau nusekę ¸emės pavir¨iuje. 9 Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrį¸o, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą ¸emės pavir¨ių. Nojus i¨tiesė ranką ir paėmė jį į arką. 10 Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl i¨leido i¨ arkos balandį. 11 Vakare balandis sugrį¸o, laikydamas snape ¨vie¸iai nuskintą alyvmed¸io lapą. Taip Nojus su¸inojo, kad vandenys nusekę ant ¸emės. 12 Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėl i¨leido balandį, kuris daugiau nebesugrį¸o. 13 ¦e¨i ¨imtai pirmaisiais metais, pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai nuseko ant ¸emės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasi¸iūrėjo; ir ¨tai ¸emės pavir¨ius buvo nud¸iūvęs. 14 Antrojo mėnesio dvide¨imt septintąją dieną ¸emė buvo sausa. 15 Tada Dievas tarė Nojui: 16 “I¨eik i¨ arkos tu, tavo ¸mona, sūnūs ir sūnų ¸monos. 17 Visus gyvūnus, kurie su tavimi: pauk¨čius, gyvulius ir roplius, i¨sivesk, kad jie paplistų ¸emėje, veistųsi ir daugėtų”. 18 Ir i¨ėjo Nojus, su juo jo sūnūs, ¸mona ir sūnų ¸monos. 19 Visi ¸vėrys, ropliai ir pauk¨čiai, visa, kas kruta ¸emėje, kiekvienas pagal savo rū¨į, i¨ėjo i¨ arkos. 20 Nojus pastatė Vie¨pačiui aukurą ir, paėmęs i¨ visų ¨varių gyvulių ir pauk¨čių, aukojo deginamąsias aukas. 21 Vie¨pats, u¸uodęs malonų kvapą, tarė savo ¨irdyje: “A¨ daugiau nebeprakeiksiu ¸emės dėl ¸mogaus, nes ¸mogaus ¨irdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebei¨naikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs. 22 Kol ¸emė bus, nenustos sėja ir pjūtis, ¨altis ir ¨iluma, vasara ir ¸iema, diena ir naktis!”

Prad¸ios knyga 9

 

1 Dievas laimino Nojų bei jo sūnus ir tarė: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite ¸emę. 2 Tesibijo jūsų ir tedreba prie¨ jus visi ¸emės ¸vėrys, visi padangių sparnuočiai, visa, kas gyva ¸emėje, ir visos jūros ¸uvys. Visa tai atiduota į jūsų rankas. 3 Visa, kas juda ir gyva, bus jums maistui; visa jums duodu, kaip daviau ¸aliuojančius augalus. 4 Tik mėsos su gyvybe, kuri yra kraujyje, nevalgykite. 5 I¨ tiesų u¸ jūsų gyvybės kraują A¨ pareikalausiu i¨ kiekvieno ¸vėries ir ¸mogaus, kuris pralietų savo brolio kraują. 6 Kas pralieja ¸mogaus kraują, jo kraujas taip pat bus pralietas, nes ¸mogus sutvertas pagal Dievo atvaizdą. 7 Jūs būkite vaisingi ir dauginkitės, pliskite po ¸emę ir pripildykite ją!” 8 Dievas tarė Nojui ir jo sūnums kartu su juo: 9 “A¨ darau sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, kurie gyvens po jūsų, 10 ir su visais gyvais padarais, visais pauk¨čiais, galvijais ir ¸vėrimis, kurie i¨ėjo su jumis i¨ arkos. 11 A¨ darau savo sandorą su jumis: jokio kūno nebepra¸udysiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins ¸emės”. 12 Ir Dievas tarė: “´enklas sandoros, kurią darau tarp savęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kurie yra su jumis, per visas būsimas kartas 13 bus lankas debesyse. Jis tebūna sandoros ¸enklu tarp manęs ir ¸emės. 14 Sutelkęs debesis vir¨um ¸emės ir lankui pasirod¸ius debesyse, 15 atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kad daugiau nebūtų tvano, sunaikinančio kiekvieną kūną ¸emėje. 16 Kai lankas bus debesyse, A¨ jį pamatysiu ir atsiminsiu am¸inąją sandorą tarp Dievo ir visų gyvų padarų, turinčių kūną, kurie yra ant ¸emės”. 17 Dievas tarė Nojui: “Tai yra sandoros ¸enklas, kurią A¨ darau tarp savęs ir kiekvieno kūno, gyvenančio ¸emėje”. 18 Nojaus sūnūs, kurie i¨ėjo i¨ arkos, buvo Semas, Chamas ir Jafetas; Chamas buvo Kanaano tėvas. 19 ¦ie trys yra Nojaus sūnūs ir i¨ jų atsirado visi ¸emės gyventojai. 20 Nojus pradėjo dirbti ¸emę ir įsiveisė vynuogyną. 21 I¨gėręs vyno, pasigėrė ir gulėjo apsinuoginęs savo palapinėje. 22 Chamas, Kanaano tėvas, pamatęs savo tėvo nuogumą, pasakė broliams, kurie buvo lauke. 23 Semas ir Jafetas paėmė apsiaustą ir abu, u¸simetę ant pečių, priėjo atbuli, ir apdengė savo tėvo nuogumą; jų veidai buvo nukreipti į prie¨ingą pusę ir jie nematė savo tėvo nuogumo. 24 Nojus, i¨siblaivęs nuo vyno ir su¸inojęs, ką jam padarė jaunesnysis sūnus, 25 tarė: “Tebūna prakeiktas Kanaanas! Vergų vergas tebūna jis savo broliams! 26 Palaimintas Vie¨pats, Semo Dievas, o Kanaanas bus jo vergas! 27 Tei¨plečia Dievas Jafetą, ir tegu jis gyvena Semo palapinėse, o Kanaanas bus jo vergas!” 28 Tvanui praėjus, Nojus dar gyveno tris ¨imtus penkiasde¨imt metų. 29 Taigi Nojaus am¸ius buvo devyni ¨imtai penkiasde¨imt metų, ir jis mirė.

Prad¸ios knyga 10

 

1 Tai yra Nojaus sūnų Semo, Chamo ir Jafeto palikuonys. Tvanui praėjus, jie susilaukė sūnų. 2 Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Me¨echas ir Tyras. 3 Gomero sūnūs: A¨kenazas, Rifatas ir Togarma. 4 Javano sūnūs: Eli¨a, Tar¨i¨as, Kitimas ir Dodanimas. 5 I¨ ¨itų atsirado tautų grupės, gyvenančios savo ¸emėse, kiekviena su savo kalba ir pagal savo giminę savo tautose. 6 Chamo sūnūs: Ku¨as, Mizraimas, Putas ir Kanaanas. 7 Ku¨o sūnūs: Seba, Havila, Sabta, Rama ir Sabtecha. Ramos sūnūs: ¦eba ir Dedanas. 8 Ku¨ui gimė ir Nimrodas, kuris tapo galingas ¸emėje. 9 Jis buvo smarkus med¸iotojas Vie¨paties akyse. Todėl sakoma: “Smarkus med¸iotojas kaip Nimrodas Vie¨paties akyse”. 10 Jo karalystės prad¸ia buvo Babelė, Erechas, Akadas ir Kalnė ¦inaro ¨alyje. 11 I¨ čia jis i¨vyko į Asūrą ir pasistatė Ninevę, Rehobot Irą, Kelachą 12 ir Reseną tarp Ninevės ir Kelacho; tai yra didysis miestas. 13 Mizraimo sūnūs: Ludas, Anamimas, Lehabas, Naftuchimas, 14 Patrusimas, Kasluhas, i¨ kurio kilo filistinai, ir Kaftoras. 15 Kanaano palikuonys: pirmagimis Sidonas, Hetas, 16 jebusiečiai, amoritai, girga¨ai, 17 hivai, arkai, sinai, 18 arvadiečiai, cemarai ir hematiečiai. Taip kanaaniečių giminės i¨siplėtė. 19 Kanaaniečių ribos tęsėsi nuo Sidono link Geraro iki Gazos, link Sodomos, Gomoros, Admos bei Ceboimų iki Le¨os. 20 Tai Chamo palikuonys pagal jų gentis, kalbas, ¨alis bei tautas. 21 Semas, visų Ebero sūnų tėvas, vyresnysis Jafeto brolis, taip pat turėjo sūnų. 22 Semo sūnūs: Elamas, Asūras, Arfaksadas, Ludas ir Aramas. 23 Aramo sūnūs: Ucas, Hulas, Geteras ir Ma¨as. 24 Arfaksado sūnus­Sala, o Salos­Eberas. 25 Eberas turėjo du sūnus: vienas vardu Falekas, nes jo dienomis buvo padalinta ¸emė, antrasis­Joktanas. 26 Joktano sūnūs: Almodadas, ¦elefas, Hacarmavetas, Jerachas, 27 Hadoramas, Uzalas, Dikla, 28 Obalas, Abimaelis, ¦eba, 29 Ofyras, Havila ir Jobabas; visi jie yra Joktano sūnūs. 30 Jie gyveno nuo Me¨os iki Sefaro kalno rytuose. 31 ¦itie yra Semo palikuonys pagal jų gimines, kalbas, ¨alis bei tautas. 32 ¦itos yra Nojaus sūnų giminės pagal jų palikuonis ir tautas; i¨ jų atsirado tautos ¸emėje po tvano.

Prad¸ios knyga 11

 

1 Visi ¸emės gyventojai kal bėjo viena kalba. 2 Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą ¦inaro kra¨te ir ten apsigyveno. 3 Jie kalbėjosi: “Pasidirbinkime plytų ir gerai jas i¨dekime”. Plytas jie naudojo vietoje akmenų, o dervą­vietoje kalkių. 4 Jie tarėsi: “Pasistatykime miestą ir bok¨tą, kurio vir¨ūnė siektų dangų. I¨garsinkime savo vardą prie¨ i¨siskirstydami į visus kra¨tus!” 5 Vie¨pats nu¸engė pasi¸iūrėti miesto ir bok¨to, kurį ¸monės statė, 6 ir tarė: “Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprend¸ia. 7 Nusileiskime ir sumai¨ykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!” 8 Vie¨pats juos i¨sklaidė po visą ¸emės pavir¨ių, ir jie nustojo statę miestą. 9 Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Vie¨pats sumai¨ė jų kalbą ir i¨ ten Vie¨pats i¨sklaidė juos į visus ¸emės kra¨tus. 10 ¦itie yra Semo palikuonys: Semas, būdamas ¨imto metų, dvejiems metams praėjus po tvano, susilaukė sūnaus Arfaksado. 11 Semas, gimus Arfaksadui, dar gyveno penkis ¨imtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 12 Kai Arfaksadui buvo trisde¨imt penkeri metai, gimė sūnus Sala. 13 Po to Arfaksadas dar gyveno keturis ¨imtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 14 Kai Salai buvo trisde¨imt metų, gimė Eberas. 15 Po to Sala dar gyveno keturis ¨imtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 16 Kai Eberui buvo trisde¨imt ketveri metai, gimė Falekas. 17 Po to Eberas dar gyveno keturis ¨imtus trisde¨imt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 18 Kai Falekui buvo trisde¨imt metų, gimė Ragaujas. 19 Po to Falekas dar gyveno du ¨imtus devynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 20 Kai Ragaujui buvo trisde¨imt dveji metai, gimė Seruchas. 21 Po to Ragaujas dar gyveno du ¨imtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 22 Kai Seruchui buvo trisde¨imt metų, gimė Nachoras. 23 Po to Seruchas dar gyveno du ¨imtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 24 Kai Nachorui buvo dvide¨imt devyneri metai, gimė Tara. 25 Po to Nachoras dar gyveno ¨imtą devyniolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 26 Kai Tarai buvo septyniasde¨imt metų, gimė Abromas, Nahoras ir Haranas. 27 ¦itie yra Taros palikuonys: Abromas, Nahoras ir Haranas, o Harano sūnus­Lotas. 28 Haranas mirė, jo tėvui Tarai dar gyvam tebeesant, savo gimtoje ¨alyje, Chaldėjos Ūre. 29 Abromas ir Nahoras vedė. Abromo ¸monos vardas buvo Saraja, o Nahoro­Milka; ji buvo duktė Harano, Milkos ir Iskos tėvo. 30 Saraja buvo nevaisinga: ji neturėjo vaikų. 31 Tara ėmė savo sūnų Abromą ir savo sūnaus Harano sūnų Lotą, marčią Sarają, sūnaus Abromo ¸moną, ir jie i¨keliavo i¨ Chaldėjos Ūro į Kanaano ¨alį. Atėję ligi Charano, jie ten įsikūrė. 32 Taros am¸ius buvo du ¨imtai penkeri metai, ir jis mirė Charane.

Prad¸ios knyga 12

 

1 Vie¨pats tarė Abromui: “Palik savo ¨alį, gimines, tėvų namus ir eik į kra¨tą, kurį tau parodysiu. 2 A¨ padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu. 3 A¨ laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos ¸emės giminės”. 4 Abromas i¨keliavo, kaip Vie¨pats jam pasakė. Su juo drauge i¨ėjo Lotas. Abromas buvo septyniasde¨imt penkerių metų, kai jis i¨ėjo i¨ Charano. 5 Abromas paėmė savo ¸moną Sarają, brolio sūnų Lotą, visą turtą, kurį jie turėjo, ¸mones, kuriuos buvo įsigijęs Charane, ir i¨ėjo į Kanaano ¨alį. Atėjęs į tą kra¨tą, 6 Abromas pasiekė Sichemo vietovę, Morės slėnį. Tuo laiku toje ¨alyje gyveno kanaaniečiai. 7 Ten Vie¨pats pasirodė Abromui ir tarė: “Tavo palikuonims duosiu ¨itą ¨alį”. Jis ten pastatė aukurą Vie¨pačiui, kuris jam pasirodė. 8 I¨ ten jis keliavo į rytus nuo Betelio ir pasistatė palapinę. Betelis buvo vakaruose, Ajas­rytuose. Ten jis pastatė aukurą Vie¨pačiui ir ¨aukėsi Vie¨paties vardo. 9 Abromas keliavo vis toliau į pietus. 10 Kilus badui toje ¨alyje, Abromas nuvyko pagyventi į Egiptą, nes ¨alyje buvo didelis badas. 11 Jiems priartėjus prie Egipto, jis tarė savo ¸monai Sarajai: “A¨ ¸inau, kad tu esi gra¸i moteris 12 ir tave pamatę egiptiečiai sakys: ‘¦i yra jo ¸mona’. Tada jie u¸mu¨ mane, o tave pasilaikys. 13 Sakyk tad, jog esi mano sesuo, kad man gerai būtų dėl tavęs ir i¨likčiau gyvas tavo dėka”. 14 Atsitiko, kad, kai tik Abromas įėjo į Egiptą, egiptiečiai pastebėjo, jog moteris labai gra¸i. 15 Ją pamatę, faraono kunigaik¨čiai kalbėjo apie jos gro¸į faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus, 16 o su Abromu jis gerai elgėsi dėl jos: jis turėjo avių, galvijų, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių. 17 Vie¨pats baudė faraoną ir jo namus dėl Sarajos, Abromo ¸monos. 18 Faraonas tada pasi¨aukė Abromą ir tarė: “Ką tu man padarei? Kodėl man nesakei, kad ji tavo ¸mona? 19 Kodėl sakei, kad ji tavo sesuo? A¨ norėjau paimti ją sau u¸ ¸moną. Taigi ¨tai tavo ¸mona, imk ją ir keliauk savo keliais”. 20 Faraonas įsakė savo ¸monėms palydėti jį, jo ¸moną ir visa, ką jis turėjo.

Prad¸ios knyga 13

 

1 Abromas su ¸mona ir viskuo, ką jis turėjo, i¨ėjo i¨ Egipto į pietų ¨alį. Su jais i¨keliavo ir Lotas. 2 Abromas buvo labai turtingas: turėjo daug gyvulių, sidabro ir aukso. 3 Jis keliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, Betelio link iki tos vietos, kur prad¸ioje tarp Betelio ir Ajo buvo pasistatęs palapinę, 4 iki tos vietos, kur buvo anksčiau pasidaręs aukurą. Čia Abromas ¨aukėsi Vie¨paties vardo. 5 Lotas, kuris keliavo su Abromu, taip pat turėjo avių, galvijų ir palapinių. 6 Kra¨tas negalėjo sutalpinti jų ir i¨maitinti jų gyvulių, nes jų bandos buvo per didelės. 7 Kilo vaidas tarp Abromo ir Loto piemenų. Tada tebegyveno tame kra¨te kanaaniečiai ir perizai. 8 Abromas tarė Lotui: “Tenebūna vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame broliai! 9 Ar ne visa ¨alis tau atvira? Skirkis nuo manęs! Jei eisi į kairę, a¨ eisiu į de¨inę, o jei tu eisi į de¨inę, tai a¨ eisiu į kairę”. 10 Lotas pakėlė akis ir pamatė, kad visa Jordano apylinkė­prie¨ Vie¨pačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą­Coaro link buvo gerai drėkinama kaip Vie¨paties sodas, kaip Egipto ¨alis. 11 Lotas pasirinko Jordano lygumą ir patraukė į rytus. Taip juodu i¨siskyrė. 12 Abromas gyveno Kanaano ¨alyje, o Lotas­lygumos miestuose: Sodomos link statėsi palapines. 13 Sodomos ¸monės buvo nedori ir labai nusidėję Vie¨pačiui. 14 Vie¨pats tarė Abromui, kai Lotas nuo jo atsiskyrė: “Pakelk akis ir pa¸velk i¨ vietos, kurioje esi, į ¨iaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus! 15 Visą ¸emę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui. 16 Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant ¸emės. Jei kas galėtų suskaičiuoti ¸emės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti. 17 Kelkis, pereik ¸emę i¨ilgai ir skersai, nes A¨ tau ją duosiu!” 18 Abromas susivyniojo palapinę ir nuėjo iki Mamrės ą¸uolų Hebrone. Ten jis pastatė Vie¨pačiui aukurą.

Prad¸ios knyga 14

 

1 Anomis dienomis karalius Amrafelis i¨ ¦inaro, karalius Arjochas i¨ Elasaro, Elamo karalius Kedorlaomeras ir Goimo karalius Tidalas 2 pradėjo karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Bir¨a, Admos karaliumi ¦inabu, Ceboimo karaliumi ¦emeberu ir karaliumi Belos, dar vadinamo Coaru. 3 Visi ¨itie, sudarę sąjungą, ėjo į Sidimo slėnį, kur dabar yra Druskos jūra. 4 Dvylika metų jie tarnavo Kedorlaomeriui, o tryliktaisiais metais sukilo. 5 Keturioliktaisiais metais atėjo Kedorlaomeris ir jo sąjungininkai. Jie sumu¨ė refajus A¨tarot Karnaime, zūzus Hame, emus ¦ave Kirjataimo lygumoje 6 ir horus Seyro kalne iki El Parano, kuris siekia dykumą. 7 Paskui jie atėjo į En Mi¨patą, tai yra Kade¨ą, ir nusiaubė visą amalekiečių kra¨tą ir amoritus, kurie gyveno Hacecon Tamaroje. 8 Tada i¨ėjo Sodomos, Gomoros, Admos, Ceboimo ir Belos karaliai ir i¨sirikiavo kovai Sidimo slėnyje: 9 prie¨ Elamo karalių Kedorlaomerį, Goimo karalių Tidalą, ¦inaro karalių Amrafelį ir Elasaro karalių Arjochą­keturi karaliai prie¨ penkis. 10 Sidimo slėnis buvo pilnas dervos duobių. Bėgdami Sodomos ir Gomoros karaliai įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnus. 11 Laimėtojai, pasigrobę visą Sodomos bei Gomoros turtą ir visas atsargas, nuėjo. 12 Jie taip pat paėmė Abromo brolio sūnų Lotą, kuris gyveno Sodomoje, ir jo turtą. 13 Vienas i¨ pabėgusiųjų atėjęs prane¨ė tai Abromui, hebrajui, gyvenančiam amorito Mamrės ą¸uolyne; Mamrė ir jo broliai E¨kolas ir Aneras buvo Abromo sąjungininkai. 14 Abromas i¨girdęs, kad jo brolio sūnus buvo i¨vestas į nelaisvę, apginklavo tris ¨imtus a¨tuoniolika savo i¨lavintų tarnų, gimusių jo namuose, ir vijosi prie¨ą iki Dano. 15 Jis, padalinęs savo būrį, u¸puolė juos nakčia, sumu¨ė ir vijosi juos ligi Hobos, kuri yra į kairę nuo Damasko, 16 ir atsiėmė jų pagrobtą turtą, Lotą ir jo turtą, moteris ir ¸mones. 17 Kai Abromas sugrį¸o, nugalėjęs Kedorlaomerį ir karalius, kurie buvo su juo, Sodomos karalius i¨ėjo jo pasitikti į ¦avės slėnį­Karaliaus slėnį. 18 Melchizedekas, Salemo karalius, atne¨ė duonos ir vyno. Jis buvo auk¨čiausiojo Dievo kunigas. 19 Jis laimino jį, sakydamas: “Tebūna Abromas palaimintas auk¨čiausiojo Dievo, dangaus ir ¸emės valdovo! 20 Tebūna ¨lovinamas auk¨čiausiasis Dievas, kuris atidavė tavo prie¨us į tavo rankas!” Ir Abromas davė jam de¨imtinę nuo visko. 21 Sodomos karalius tarė Abromui: “Atiduok man ¸mones, o turtą pasilaikyk!” 22 Bet Abromas tarė Sodomos karaliui: “A¨, pakėlęs ranką, prisiekiu auk¨čiausiuoju Dievu, dangaus ir ¸emės valdovu: 23 nei siūlo galo, nei kurpių dir¸elio, nei ko nors kito, kas tau priklauso, a¨ neimsiu, kad nesakytum: ‘A¨ padariau Abromą turtingą!’ 24 A¨ nieko neimsiu, i¨skyrus tai, ką suvalgė jaunuoliai ir kas priklauso vyrams: Anerui, E¨kolui ir Mamrei, kurie ėjo su manimi. Jie tepasiima savo dalį”.

Prad¸ios knyga 15

 

1 Po ¨ių įvykių Vie¨pats prabilo į Abromą regėjime: “Nebijok, Abromai! A¨ esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!” 2 Abromas tarė: “Vie¨patie Dieve! Ką Tu man duosi? A¨ neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras. 3 Man nedavei vaikų, ir ¨tai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis”. 4 Vie¨pats atsakė jam: “Ne ¨itas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims i¨ tavęs”. 5 Ir, i¨vedęs jį laukan, tarė: “Pa¸velk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok ¸vaig¸des! Tiek bus tavo palikuonių!” 6 Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. 7 Dievas kalbėjo: “A¨ esu Vie¨pats, kuris tave i¨ved¸iau i¨ Chaldėjos miesto Ūro, kad tu paveldėtum ¨itą ¨alį”. 8 Abromas tarė: “Vie¨patie Dieve! I¨ kur galiu ¸inoti, kad ją paveldėsiu?” 9 Tada Jis tarė jam: “Atvesk man trejų metų karvę, trejų metų o¸ką, trejų metų aviną, balandį ir jauną karvelį”. 10 Abromas, atvedęs visus gyvulius, padalino pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą vienas prie¨ kitą, tačiau pauk¨čių nedalino. 11 Plė¨rieji pauk¨čiai atskrido prie mėsos, bet Abromas juos nubaidė. 12 Saulei leid¸iantis, gilus miegas apėmė Abromą, siaubas ir didelė tamsa jį apėmė. 13 Tada Vie¨pats tarė Abromui: “´inok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame kra¨te, jie vergaus ir bus spaud¸iami keturis ¨imtus metų. 14 Tautą, kuriai jie vergaus, A¨ teisiu, ir tada jie i¨ ten i¨eis su dideliu turtu. 15 O tu ramybėje nueisi pas savo tėvus ir būsi palaidotas, sulaukęs ¸ilos senatvės. 16 Ketvirtoji karta sugrį¨ čia, nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas”. 17 Nusileidus saulei ir sutemus, ¨tai pasirodė rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas ir praėjo tarp tų mėsos gabalų. 18 Tą dieną Vie¨pats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: “Tavo palikuonims atidaviau visą ¸emę nuo Egipto upės iki did¸iosios Eufrato upės: 19 kenitus, kenazus, kadmonitus, 20 hetitus, perizus, refajus, 21 amoritus, kanaaniečius, girga¨us ir jebusiečius”.

Prad¸ios knyga 16

 

1 Abromo ¸mona Saraja ne turėjo vaikų. Ji turėjo tarnaitę egiptietę, vardu Hagara. 2 Saraja tarė Abromui: “Vie¨pats nedavė man vaikų gimdyti. Pra¨au, įeik pas mano tarnaitę, galbūt per ją a¨ turėsiu vaikų”. Abromas paklausė Sarajos. 3 Abromui i¨gyvenus de¨imt metų Kanaano ¨alyje, Saraja, Abromo ¸mona, savo tarnaitę egiptietę Hagarą davė savo vyrui Abromui u¸ ¸moną. 4 Jis įėjo pas Hagarą, ir ji pastojo. Hagara pastojusi su panieka ėmė ¸iūrėti į savo valdovę. 5 Tada Saraja tarė Abromui: “¦irdgėla, kurią turiu, tegula ant tavęs! A¨ pati daviau savo tarnaitę tau į glėbį, tačiau ji, pasijutusi nė¨čia, su panieka ėmė ¸iūrėti į mane. Vie¨pats tebūna teisėjas tarp manęs ir tavęs”. 6 Abromas tarė Sarajai: “Tavo tarnaitė yra tavo rankose. Elkis su ja, kaip tau patinka”. Kai Saraja ėmė ją spausti, ta pabėgo. 7 Vie¨paties angelas, radęs ją prie vandens ¨altinio dykumoje, prie kelio į ¦ūrą, 8 tarė: “Hagara, Sarajos tarnaite, i¨ kur atėjai ir kur eini?” Ji atsakė: “Bėgu nuo savo valdovės Sarajos”. 9 Vie¨paties angelas jai tarė: “Sugrį¸k pas savo valdovę ir nusi¸emink prie¨ ją. 10 A¨ taip padauginsiu tavo palikuonis, kad jų net suskaičiuoti nebus galima. 11 ¦tai tu esi nė¨čia ir pagimdysi sūnų. Tu jį pavadinsi Izmaeliu, nes Vie¨pats i¨girdo apie tavo priespaudą. 12 Tavo sūnus gyvens kaip laukinis asilas: jis bus prie¨ visus ir visi prie¨ jį, jis gyvens ¨alia savo brolių”. 13 Ir Vie¨patį, kuris su ja kalbėjo, Hagara pavadino: “Tu esi Dievas, kuris mane matai”. Nes ji sakė: “A¨ tikrai mačiau Dievą, kuris mato mane”. 14 Todėl tą ¨ulinį pavadino Lahai Roiju. Jis yra tarp Kade¨o ir Beredo. 15 Hagara pagimdė Abromui sūnų. Abromas pavadino jį vardu Izmaelis. 16 Abromui buvo a¨tuoniasde¨imt ¨e¨eri metai, kai Hagara pagimdė jam sūnų.

Prad¸ios knyga 17

 

1 Kai Abromas buvo devyniasde¨imt devynerių metų am¸iaus, Vie¨pats pasirodė Abromui ir tarė: “A¨ esu Dievas Visagalis, vaik¨čiok mano akivaizdoje ir būk tobulas. 2 A¨ sudarysiu sandorą su tavimi ir labai padauginsiu tavo palikuonis”. 3 Abromas puolė kniūbsčias, o Dievas kalbėjo: 4 “¦tai manoji sandora su tavimi: tu tapsi daugelio tautų tėvu, 5 todėl nebesivadinsi Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes A¨ tave padariau daugelio tautų tėvu. 6 Ir padarysiu tave nepaprastai vaisingą. I¨ tavęs kils tautos ir karaliai. 7 A¨ patvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip am¸iną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs. 8 A¨ duosiu tau ir tavo palikuonims ¸emę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano ¸emę am¸inai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas”. 9 Toliau Dievas sakė Abraomui: “Laikyk mano sandorą tu ir tavo palikuonys po tavęs per kartų kartas. 10 ¦ita yra mano sandora, kurios jūs privalote laikytis. Kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas! 11 Jūs apipjaustysite savo kūną, ir tai bus tarp manęs ir jūsų esančios sandoros ¸enklas. 12 Kiekvienas berniukas a¨tuonių dienų tarp jūsų bus apipjaustytas: gimęs namuose ar i¨ svetim¨alio nupirktas, kuris nėra i¨ tavo palikuonių. 13 Kas gimsta tavo namuose ir ką nusiperki u¸ savo pinigus, tas turi būti apipjaustytas. Ir mano sandora jūsų kūne bus am¸ina sandora. 14 O neapipjaustytas vyras bus i¨naikintas i¨ savo tautos, nes jis sulau¸ė mano sandorą”. 15 Dievas toliau sakė Abraomui: “Savo ¸monos Sarajos nebevadink Saraja, bet Sara bus jos vardas. 16 A¨ ją palaiminsiu ir tau duosiu i¨ jos sūnų. A¨ ją taip laiminsiu, kad i¨ jos kils tautos ir tautų karaliai”. 17 Tada Abraomas puolė veidu į ¸emę, juokėsi ir sakė savo ¨irdyje: “Ar ¨imtamečiui begali kas gimti ir ar Sara, sulaukusi devyniasde¨imties metų am¸iaus, begali gimdyti?” 18 Abraomas tarė Dievui: “Kad nors Izmaelis gyventų Tavo akivaizdoje!” 19 Bet Dievas atsakė: “Tikrai tavo ¸mona Sara pagimdys tau sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku! A¨ sudarysiu su juo am¸iną sandorą ir su jo palikuonimis. 20 Ir dėl Izmaelio A¨ i¨klausiau tave! A¨ jį palaiminau ir padarysiu jį vaisingą, ir nepaprastai padauginsiu: jis bus dvylikos kunigaik¨čių tėvas, ir padarysiu i¨ jo didelę tautą. 21 Tačiau savo sandorą sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys tau ¨iuo laiku kitais metais”. 22 Baigęs kalbėti su juo, Dievas pasi¨alino. 23 Tada Abraomas ėmė savo sūnų Izmaelį ir visus vyrus, jo namuose gimusius ir u¸ pinigus įsigytus, ir apipjaustė jų kūnus tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo sakęs. 24 Abraomas buvo apipjaustytas devyniasde¨imt devynerių metų, 25 o jo sūnus Izmaelis­trylikos metų. 26 Tą pačią dieną buvo apipjaustytas Abraomas ir jo sūnus Izmaelis. 27 Ir visi jo namų vyrai, gimusieji jo namuose ir u¸ pinigus įsigytieji, buvo apipjaustyti kartu su juo.

Prad¸ios knyga 18

 

1 Vie¨pats pasirodė Abraomui prie Mamrės ą¸uolų, kai jis sėdėjo palapinės prieangyje pačioje dienos kaitroje. 2 Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prie¨ jį. Jis i¨bėgo i¨ palapinės ir, nusilenkęs iki ¸emės, 3 tarė: “Mano Vie¨patie, jei radau malonę Tavo akyse, pra¨au, neaplenk savo tarno! 4 Leiskite atne¨ti kiek vandens nusiplauti kojoms, pailsėkite po med¸iu, 5 kol atne¨iu duonos kąsnį jums pasistiprinti. Po to galėsite toliau keliauti, nes tam juk atėjote pas savo tarną”. Jie tarė: “Daryk taip, kaip sakei!” 6 Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: “Skubiai įmai¨yk tris saikus geriausių miltų ir i¨kepk papločių”. 7 Abraomas nubėgo pas gyvulius ir, paėmęs rinktinį ver¨iuką, padavė tarnui, o tas skubėjo jį paruo¨ti. 8 Jis ėmė sviesto, pieno ir ver¨iuką, kurį buvo paruo¨ęs, ir patiekė jiems. O jis pats, jiems valgant, stovėjo prie jų po med¸iu. 9 Jie paklausė jį: “Kur yra tavo ¸mona Sara?” Jis atsakė: “Palapinėje”. 10 Vienas i¨ jų tarė: “A¨ tikrai sugrį¨iu pas tave kitais metais ¨iuo laiku, ir tavo ¸mona Sara turės sūnų!” Tuo metu Sara klausėsi palapinės prieangyje, kuris buvo u¸ jų. 11 Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę ¸ilos senatvės. Sarai nebebūdavo to, kas būna moterims. 12 Todėl Sara savyje juokėsi: “Būdama pasenusi ir mano vie¨pačiui esant senam, argi dar turėsiu malonumą?” 13 Vie¨pats tarė Abraomui: “Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‘Ar a¨ i¨ tikrųjų gimdysiu, būdama pasenusi?’ 14 Ar yra kas nors Vie¨pačiui neįmanoma? Kitais metais, numatytu laiku, A¨ sugrį¨iu pas tave, ir Sara turės sūnų!” 15 Sara gynėsi, sakydama: “A¨ nesijuokiau”, nes i¨sigando. O Jis tarė: “Ne! Tu juokeisi!” 16 Po to tie vyrai pakilo ir ėjo Sodomos link, o Abraomas ėjo su jais, norėdamas juos palydėti. 17 Vie¨pats tarė: “Ar A¨ slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti? 18 Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos ¸emės tautos. 19 Nes A¨ ¸inau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Vie¨paties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu, kad Vie¨pats galėtų i¨tesėti Abraomui, ką Jis kalbėjo apie jį”. 20 Vie¨pats tarė: “Sodomos ir Gomoros ¨auksmas yra garsus, o jų nuodėmė­labai sunki. 21 A¨ nusileisiu ir pa¸iūrėsiu, ar jų nusikaltimai atitinka ¨auksmą, pasiekusį mane. Jeigu ne, A¨ su¸inosiu”. 22 Tie vyrai ėjo toliau, o Abraomas pasiliko bestovįs Vie¨paties akivaizdoje. 23 Abraomas priartėjęs tarė: “Ar sunaikinsi teisųjį kartu su nusikaltėliu? 24 Galbūt penkiasde¨imt teisiųjų yra mieste. Ar tikrai sunaikinsi ir neatleisi tai vietovei dėl penkių de¨imčių teisiųjų? 25 Tai nėra Tavo būdas nu¸udyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos ¸emės Teisėjas pasielgs neteisingai?” 26 Vie¨pats tarė: “Jei Sodomos mieste rasiu penkiasde¨imt teisiųjų, tai pasigailėsiu visos vietovės”. 27 Abraomas atsakė: “¦tai, i¨drįsau kalbėti Vie¨pačiui, nors esu dulkė ir pelenai. 28 Galbūt iki penkiasde¨imt teisiųjų trūks penkių. Ar dėl keturiasde¨imt penkių sunaikinsi visą miestą?” Jis tarė: “Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturiasde¨imt penkis”. 29 Abraomas toliau kalbėjo: “Galbūt ten atsiras tik keturiasde¨imt?” Jis atsakė: “Dėl keturiasde¨imties nesunaikinsiu”. 30 Tada jis tarė: “Nesirūstink, Vie¨patie, kad drįstu kalbėti. Galbūt ten atsiras tik trisde¨imt”. O Jis atsakė: “Nieko nedarysiu, jei ten rasiu trisde¨imt”. 31 Tada jis tarė: “¦tai i¨drįsau kalbėti Vie¨pačiui. Galbūt ten atsiras dvide¨imt!” O Jis tarė: “Nesunaikinsiu ir dėl dvide¨imties”. 32 Tada jis tarė: “Nesirūstink, Vie¨patie, jei i¨drįsiu dar kartą kalbėti. Galbūt ten atsiras de¨imt?” O Jis atsakė: “Nesunaikinsiu ir dėl de¨imties”. 33 Vie¨pats, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo, o Abraomas sugrį¸o į savo vietą.

Prad¸ios knyga 19

 

1 Kai du angelai vakare atė jo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki ¸emės. 2 Jis tarė: “Mano vie¨pačiai, pra¨au, u¸sukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu”. Bet jie atsakė: “Ne, mes nakvosime gatvėje”. 3 Jis taip maldavo juos, kad jie u¸suko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis paruo¨ė jiems vai¨es, i¨kepė neraugintos duonos, ir jie valgė. 4 Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, i¨ visų miesto dalių apsupo namus. 5 Jie pa¨aukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie ¨įvakar atėjo pas tave? I¨vesk juos laukan, kad mes juos pa¸intume”. 6 Lotas i¨ėjo pas juos į prieangį ir, u¸rakinęs duris, 7 tarė: “Mano broliai, pra¨au, nesielkite taip piktai! 8 A¨ turiu dvi dukteris, kurios dar nepa¸ino vyro. Leiskite man jas i¨vesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”. 9 Bet jie tarė: “¦alin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai ver¸ėsi prie Loto, norėdami i¨lau¸ti duris. 10 Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir u¸rakino duris. 11 O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, ma¸us ir didelius, kad jie nebesurastų durų. 12 Lotui juodu tarė: “Ar turi čia ką nors i¨ savųjų: ¸entus, sūnus, dukteris? I¨vesk juos i¨ ¨ios vietos! 13 Mes sunaikinsime ¨itą vietą, kadangi jų garsus ¨auksmas pasiekė Vie¨patį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti”. 14 Lotas i¨ėjęs kalbėjo ¸entams, kurie buvo vedę jo dukteris: “I¨eikite i¨ ¨ios vietos, nes Vie¨pats sunaikins miestą”. Bet ¸entams atrodė, kad jis juokauja. 15 I¨au¨us angelai ragino Lotą, sakydami: “Imk ¸moną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės”. 16 Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį u¸ rankos, jo ¸moną ir abi dukteris, nes Vie¨pats jų pasigailėjo, ir i¨vedę paleido u¸ miesto ribų. 17 I¨vedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Ne¸iūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad ne¸ūtum!” 18 Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Vie¨patie! 19 A¨, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, i¨gelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau. 20 ¦tai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti­jis yra ma¸as, ir a¨ jame i¨sigelbėsiu”. 21 Jis tarė jam: “¦tai i¨klausiau tave ir dėl ¨ito. A¨ nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai. 22 Skubėk, gelbėkis tenai. Nes A¨ nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru. 23 Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą. 24 Tuomet Vie¨pats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų. 25 Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus. 26 Bet Loto ¸mona pa¸velgė atgal ir pavirto druskos stulpu. 27 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Vie¨paties akivaizdoje, 28 ir pa¸velgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo ¸emės dūmus kaip i¨ krosnies. 29 Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir i¨vedė Lotą i¨ pra¸ūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno. 30 Lotas ir jo abi dukterys i¨ėjo i¨ Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys. 31 Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: “Mūsų tėvas senas, ir ¸emėje nebeliko vyro, kuris galėtų įeiti pas mus, kaip priimta visoje ¸emėje. 32 Eime, nugirdysime vynu savo tėvą ir atsigulsime prie jo, kad i¨ tėvo susilauktume palikuonių!” 33 Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji įėjo ir gulėjo su savo tėvu, o tas nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė. 34 Kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: “A¨ praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir ¨iąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad i¨ savo tėvo susilauktum palikuonio!” 35 Taigi jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji įėjo ir gulėjo su juo, o jis nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė. 36 Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo. 37 Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis yra ligi ¨iol tebegyvenančių moabitų tėvas. 38 Jaunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi ¨iol tebegyvenančių amonitų tėvas.

Prad¸ios knyga 20

 

1 I¨ ten Abraomas traukė toliau į pietų ¨alį ir apsigyveno Gerare tarp Kade¨o ir ¦ūro. 2 Abraomas sakė apie savo ¸moną Sarą: “Ji yra mano sesuo”. Tada Abimelechas, Geraro karalius, paėmė Sarą. 3 Bet Dievas sapne pasirodė Abimelechui ir tarė: “Tu mirsi dėl moters, kurią paėmei, nes ji turi vyrą”. 4 Abimelechas dar nebuvo jos palietęs. Jis tarė: “Vie¨patie, ar ¸udysi niekuo nekaltą tautą? 5 Argi Abraomas man nesakė: ‘Ji yra mano sesuo’? Ir ar ji pati nesakė: ‘Jis yra mano brolis’? Nekalta ¨irdimi ir tyromis rankomis tai padariau”. 6 Dievas tarė jam sapne: “A¨ ¸inau, kad tai darei nekalta ¨irdimi, todėl tave sulaikiau, kad man nenusidėtum ir jos nepaliestum. 7 Taigi dabar sugrą¸ink vyrui ¸moną, nes jis yra prana¨as. Jis melsis u¸ tave, ir tu i¨liksi gyvas. O jei nesugrą¸insi, tai ¸inok, kad tikrai mirsi su visais savaisiais!” 8 Abimelechas, atsikėlęs anksti rytą, su¨aukė visus savo tarnus ir papasakojo jiems sapną. ´monės labai nusigando. 9 Abimelechas pasikvietė Abraomą ir jam tarė: “Ką mums padarei? Ir kuo a¨ tau nusidėjau, kad u¸traukei man ir mano karalystei tokią didelę nuodėmę? Tu neturėjai pasielgti su manimi taip, kaip pasielgei”. 10 Abimelechas tęsė toliau: “Ką galvojai taip darydamas?” 11 Abraomas atsakė: “A¨ galvojau, kad ¨ioje ¨alyje nėra Dievo baimės ir dėl mano ¸monos jie u¸mu¨ mane. 12 Bet ji i¨ tikrųjų yra mano sesuo: mano tėvo duktė, tik ne mano motinos, ir ji tapo mano ¸mona. 13 Kai Dievas mane i¨vedė i¨ mano tėvo namų, a¨ jai tariau: “Padaryk man tą malonę­visur, kur nueisime, sakyk apie mane: ‘Jis yra mano brolis’ ”. 14 Abimelechas davė Abraomui avių, galvijų, tarnų bei tarnaičių ir sugrą¸ino jam jo ¸moną Sarą. 15 Abimelechas tarė: “¦tai mano kra¨tas tau atviras, įsikurk, kur tau patinka!” 16 O Sarai jis pasakė: “A¨ daviau tavo broliui tūkstantį sidabrinių. Tebūna tai įrodymas visiems, kurie yra su tavimi, ir kitiems, kad esi nekalta”. 17 Abraomas meldė Dievą, ir Jis pagydė Abimelechą, jo ¸moną ir tarnaites, kad jos gimdytų. 18 Nes Vie¨pats buvo padaręs nevaisingomis visas moteris Abimelecho namuose dėl Abraomo ¸monos Saros.

Prad¸ios knyga 21

 

1 Vie¨pats aplankė Sarą ir įvykdė, ką jai buvo pa¸adėjęs. 2 Sara pastojo ir sulaukusiam senatvės Abraomui pagimdė sūnų tuo metu, kurį Dievas buvo jam nurodęs. 3 Abraomas pavadino i¨ Saros gimusį sūnų Izaoku. 4 Izaokas pagal Dievo įsakymą a¨tuntą dieną buvo apipjaustytas. 5 Abraomas buvo ¨imto metų, kai jam gimė sūnus Izaokas. 6 Sara tarė: “Dievas man suteikė juoko, ir visi kiti, kas i¨girs, juoksis su manimi. 7 Kas būtų pasakęs Abraomui, kad Sara maitins kūdikį? A¨ pagimd¸iau jam sūnų jo senatvėje”. 8 Kai vaikas paaugo ir buvo nujunkytas, Abraomas tą dieną i¨kėlė didelį pokylį. 9 Sara pamatė egiptietės Hagaros sūnų, kurį ta pagimdė Abraomui, besi¨aipantį i¨ Izaoko, 10 ir tarė Abraomui: “I¨varyk ¨itą vergę ir jos sūnų! Jis nebus paveldėtojas drauge su mano sūnumi Izaoku”. 11 Tai labai nepatiko Abraomui dėl jo sūnaus. 12 Tačiau Dievas tarė Abraomui: “Nesisielok dėl berniuko ir dėl vergės! Visa, ką Sara tau sako, klausyk jos! Nes i¨ Izaoko tau bus pa¨aukti palikuonys. 13 Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes jis yra tavo palikuonis”. 14 Abraomas, atsikėlęs anksti rytą, ėmė duonos bei odinę vandens ir davė Hagarai, u¸dėdamas jai ant pečių, atidavė vaiką ir i¨leido. Ji i¨ėjusi klaid¸iojo Beer ¦ebos dykumoje. 15 I¨sibaigus vandeniui odinėje, ji paliko vaiką po vienu krūmok¨niu. 16 Paėjusi atsisėdo prie¨ais jį lanko ¨ūvio atstumu. Ji sakė: “Negaliu matyti mir¨tančio vaiko”. Ir graud¸iai verkė. 17 Dievas i¨girdo berniuko balsą, ir Dievo angelas i¨ dangaus tarė Hagarai: “Kas tau, Hagara? Nebijok! Dievas i¨girdo berniuko balsą. 18 Kelkis, imk berniuką ir laikyk jį tvirtai savo rankose, nes A¨ jį padarysiu didele tauta!” 19 Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė ¨ulinį. Nuėjusi pripildė odinę vandens ir pagirdė berniuką. 20 Dievas buvo su juo. Jis u¸augo, gyveno dykumoje ir tapo ¨auliu. 21 Jis gyveno Parano dykumoje, ir jo motina parinko jam ¸moną i¨ Egipto ¨alies. 22 Anuo metu Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas kalbėjo Abraomui: “Dievas yra su tavimi visame, ką tu darai. 23 Dabar tad prisiek Dievu, kad nekenksi nei man, nei mano vaikams, nei jų palikuonims, bet kaip a¨ maloningai su tavimi elgiausi, taip ir tu elgsiesi su manimi ir mano kra¨tu, kuriame gyveni kaip ateivis!” 24 Abraomas atsakė: “Prisiekiu”. 25 Tačiau Abraomas priekai¨tavo Abimelechui dėl ¨ulinio, kurį Abimelecho tarnai buvo pasigrobę. 26 Abimelechas atsakė: “A¨ ne¸inau, kas tai padarė. Tu man nieko nesakei, a¨ nieko apie tai negirdėjau iki ¨ios dienos”. 27 Abraomas davė Abimelechui avių ir jaučių, ir juodu sudarė sandorą. 28 Abraomas atskyrė septynis ėriukus. 29 Abimelechas klausė Abraomo: “Ką gi rei¨kia ¨ie septyni ėriukai, kuriuos tu atskyrei?” 30 Jis atsakė: “Tuos septynis ėriukus turi priimti i¨ manęs kaip įrodymą, kad a¨ i¨kasiau ¨itą ¨ulinį”. 31 Ta vieta buvo pavadinta Beer ¦eba, nes ten jie abu prisiekė. 32 Taip juodu padarė sutartį Beer ¦eboje. Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas sugrį¸o į filistinų kra¨tą. 33 Abraomas pasodino giraitę Beer ¦eboje ir ten ¨aukėsi Vie¨paties, am¸inojo Dievo, vardo. 34 Abraomas gyveno ilgą laiką kaip ateivis filistinų kra¨te.

Prad¸ios knyga 22

 

1 Po ¨ių įvykių Dievas mėgi no Abraomą. Jis tarė jam: “Abraomai!” Tas atsiliepė: “A¨ čia!” 2 Tada Jis tarė: “Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos ¨alį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!” 3 Abraomas atsikėlė anksti rytą, pasibalnojo asilą, pasiėmė jaunuolius ir Izaoką, savo sūnų, prisiskaldė malkų deginamajai aukai ir i¨ėjo į vietą, kurią jam Dievas buvo nurodęs. 4 Trečią dieną Abraomas i¨ tolo pamatė tą vietą. 5 Abraomas tarė savo jaunuoliams: “Pasilikite čia su asilu, o mes su sūnumi nueisime ten ir pagarbinę sugrį¨ime pas jus”. 6 Abraomas, paėmęs malkas deginamajai aukai, u¸dėjo ant savo sūnaus Izaoko pečių, o pats pasiėmė ugnies ir peilį. Jiems beeinant, 7 Izaokas tarė savo tėvui: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “A¨ čia, sūnau!” Jis klausė: “¦tai ugnis ir malkos! Bet kur yra ėriukas deginamajai aukai?” 8 Abraomas atsakė: “Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai, mano sūnau!” Taip juodu ėjo toliau. 9 Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, Abraomas pastatė aukurą, u¸dėjo ant jo malkas, suri¨o savo sūnų Izaoką ir jį u¸dėjo ant aukuro. 10 Abraomas i¨tiesė savo ranką ir paėmė peilį, kad nu¸udytų sūnų. 11 Vie¨paties angelas pa¨aukė jį i¨ dangaus: “Abraomai! Abraomai!” Tas atsakė: “A¨ čia!” 12 “Nekelk savo rankos prie¨ vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar ¸inau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus”. 13 Abraomas, pakėlęs akis, pamatė netoliese aviną, įstrigusį ragais į tankų krūmok¨nį. Jis paėmė jį ir aukojo deginamąją auką savo sūnaus vietoje. 14 Abraomas pavadino tą vietą “Vie¨pats mato”. Ir ¨iandien dar sakoma: “Ant kalno, kur Vie¨pats mato”. 15 Vie¨paties angelas antrą kartą pa¨aukė Abraomą i¨ dangaus 16 ir tarė: “Savimi prisiekiu,­sako Vie¨pats,­kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus, 17 A¨ laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip ¸vaig¸d¸ių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys u¸ims savo prie¨ų vartus, 18 ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos ¸emės tautos dėl to, kad paklausei mano balso”. 19 Abraomas sugrį¸o pas jaunuolius, ir jie nuėjo į Beer ¦ebą; ir Abraomas gyveno Beer ¦eboje. 20 Po ¨ių įvykių Abraomui buvo prane¨ta: “Milka pagimdė sūnų tavo broliui Nahorui: 21 pirmagimį Ucą ir Būzą, jo brolį, ir Kemuelį, Aramo tėvą, 22 Kesedą, Hazoją, Pilda¨ą, Idlafą ir Betuelį”. 23 Betuelio duktė buvo Rebeka. ¦ituos a¨tuonis Milka pagimdė Abraomo broliui Nahorui. 24 Be to, jo sugulovė Reuma pagimdė Tebachą, Gahamą, Taha¨ą ir Maaką.

Prad¸ios knyga 23

 

1 Sara gyveno ¨imtą dvide¨imt septynerius metus. 2 Ji mirė Kirjat Arboje, tai yra Hebrone, Kanaano kra¨te. Ir Abraomas atėjo Saros apraudoti ir apverkti. 3 Abraomas paliko mirusiąją ir kalbėjo Heto vaikams: 4 “A¨ esu ateivis ir svečias tarp jūsų. Duokite man nuosavybėn ¸emės kapui palaidoti mirusiąją”. 5 Heto vaikai atsakė Abraomui: 6 “Paklausyk mūsų, vie¨patie! Tu esi Dievo kunigaik¨tis tarp mūsų. Laidok savo mirusiąją geriausiame mūsų kape! Nė vienas i¨ mūsų tau neatsakys kapo, kad galėtum palaidoti mirusiąją”. 7 Abraomas atsistojęs nusilenkė hetitams, to kra¨to ¸monėms, 8 ir toliau kalbėjo: “Jei sutinkate, kad palaidočiau savo mirusiąją, tai paklausykite manęs ir pra¨ykite u¸ mane Efroną, Coharo sūnų, 9 kad jis man parduotų Machpelos olą, kuri jam priklauso ir yra jo lauko gale! U¸ tiek, kiek ji verta, jis man ją teparduoda nuosavybėn kapinėms”. 10 Tuo metu Efronas sėdėjo tarp Heto vaikų. Hetitas Efronas, girdint hetitams, atėjusiems prie miesto vartų, kalbėjo: 11 “Ne, mano vie¨patie, paklausyk manęs! ´emę a¨ tau dovanoju ir olą, kuri yra joje. Savo tautiečių akyse a¨ tau ją dovanoju. Laidok savo mirusiąją”. 12 Abraomas nusilenkė to kra¨to ¸monėms 13 ir, jiems girdint, kalbėjo Efronui: “Malonėk paklausyti manęs! A¨ duosiu tau pinigus u¸ lauką. Paimk juos i¨ manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją”. 14 Efronas atsakė Abraomui: 15 “Paklausyk manęs, vie¨patie! Tas ¸emės sklypas vertas keturių ¨imtų ¨ekelių sidabro. Ką tai rei¨kia man ar tau? Palaidok savo mirusiąją”. 16 Abraomas sutiko su Efronu. Pirklių naudojamais pinigais jis atsvėrė Efronui keturis ¨imtus ¨ekelių sidabro, kurį ¨is, hetitams girdint, minėjo. 17 Taip Efrono sklypas su ola, kuris buvo Machpeloje, ties Mamre, visi med¸iai lauke, kurie augo aplinkui, tapo 18 Abraomo nuosavybe, matant hetitams, kurie buvo ten. 19 Abraomas palaidojo savo ¸moną Sarą Machpelos lauko oloje, esančioje ties Mamre, Hebrone, Kanaano ¨alyje. 20 Taip sklypas ir ola, kuri buvo jame, i¨ hetitų perėjo Abraomo nuosavybėn kapinėms.

Prad¸ios knyga 24

 

1 Abraomas paseno ir sulaukė ¸ilos senatvės. Vie¨pats viskuo jį laimino. 2 Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, kuris pri¸iūrėjo visa, kas jam priklausė: “Dėk savo ranką po mano ¨launimi, 3 kad prisaikdinčiau tave Vie¨paties, ¸emės ir dangaus Dievo vardu, kad neimsi ¸monos mano sūnui i¨ kanaaniečių dukterų, tarp kurių gyvenu, 4 bet vyksi į mano kra¨tą, pas mano gimines, ir ten paimsi ¸moną mano sūnui Izaokui”. 5 Tarnas jam atsakė: “O gal ta moteris nenorės eiti su manimi į ¨itą kra¨tą? Ar tuomet turėsiu sugrą¸inti tavo sūnų į tą kra¨tą, i¨ kurio i¨vykai?” 6 Abraomas jam tarė: “Saugokis, kad negrą¸intum mano sūnaus tenai! 7 Vie¨pats, dangaus Dievas, kuris mane i¨vedė i¨ mano tėvo namų, i¨ mano gimtojo kra¨to, man kalbėjo ir prisiekė: ‘Tavo palikuonims duosiu ¨į kra¨tą’. Jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir tu i¨ ten paimsi ¸moną mano sūnui. 8 O jei ta moteris nenorės eiti su tavimi, būsi laisvas nuo ¨ito įpareigojimo. Tik mano sūnaus nesugrą¸ink tenai!” 9 Tada tarnas padėjo savo ranką po savo valdovo Abraomo ¨launimi ir jam prisiekė. 10 Tarnas ėmė de¨imt savo valdovo kupranugarių, geriausių bei brangiausių dovanų ir i¨vyko į Mesopotamiją, į Nahoro miestą. 11 Vakare leido kupranugariams pailsėti u¸ miesto, prie vandens ¨ulinio, tuo metu, kai moterys eina semti vandens. 12 Jis meldėsi: “Vie¨patie, mano valdovo Abraomo Dieve, duok man sėkmę ¨iandien ir tuo parodyk savo malonę mano valdovui Abraomui! 13 ¦tai stoviu prie ¨ulinio, o miesto gyventojų dukterys ateis semti vandens. 14 Jei mergaitė, kuriai sakysiu: ‘Pra¨au, palenk savo ąsotį ir leisk man atsigerti’, atsakys: ‘Gerk! A¨ ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, ji bus ta, kurią paskyrei savo tarnui Izaokui. I¨ to suprasiu, kad parodei malonę mano valdovui”. 15 Jam dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro ¸monos Milkos sūnaus Betuelio duktė, ne¨ina ąsočiu ant peties. 16 Mergina buvo labai gra¸i, mergaitė, kurios joks vyras nebuvo pa¸inęs. Ji, nusileidusi prie ¨ulinio ir pasisėmusi vandens, lipo auk¨tyn. 17 Tarnas nuskubėjo jos pasitikti ir tarė: “Duok man truputį vandens atsigerti i¨ savo ąsočio!” 18 Ji atsakė: “Gerk, mano vie¨patie!” Skubiai nuleidusi ąsotį sau ant rankos, davė jam gerti. 19 Jam atsigėrus, ji tarė: “Ir tavo kupranugarius pagirdysiu”. 20 Skubiai i¨pylusi savo ąsotį į lovį, vėl nubėgo prie ¨ulinio. Taip ji pagirdė visus jo kupranugarius. 21 Tuo metu jis tylomis ją stebėjo, norėdamas patirti, ar Vie¨pats padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne. 22 Kupranugariams atsigėrus, jis i¨ėmė auksinę sagtį kaktai, sveriančią pusę ¨ekelio, ir dvi apyrankes, sveriančias de¨imt ¨ekelių aukso, 23 ir klausė: “Kieno duktė esi? Ar yra tavo tėvo namuose mums vietos pernakvoti?” 24 Ji atsakė: “A¨ esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui”. 25 Ji tęsė: “¦iaudų ir pa¨aro pas mus daug, taip pat ir vietos nakvynei”. 26 Vyras nusilenkė ir pagarbino Vie¨patį: 27 “Tebūna palaimintas Vie¨pats, mano valdovo Abraomo Dievas, kuris buvo malonus ir teisingas mano valdovui ir atvedė mane teisingu keliu į mano valdovo brolio namus!” 28 Mergaitė, nubėgusi namo, prane¨ė visiems, kas atsitiko. 29 Rebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Ir Labanas i¨bėgo pas vyrą prie ¨ulinio. 30 Pamatęs sagtį ir apyrankes ant sesers rankų ir i¨girdęs sesers Rebekos ¸od¸ius: “Taip kalbėjo tas vyras”, atėjo jis pas tą vyrą, kuris stovėjo ¨alia kupranugarių prie ¨ulinio, 31 ir jam tarė: “Ateik pas mus, Vie¨paties palaimintasis! Ko stovi lauke? A¨ paruo¨iau namą ir vietą kupranugariams”. 32 Taip jis tą vyrą parsivedė į savo namus, nubalnojo kupranugarius, padavė ¨iaudų bei pa¨aro jiems ir vandens jam ir su juo buvusiems vyrams kojoms nuplauti. 33 Ir jam buvo paduota maisto, bet jis tarė: “A¨ nevalgysiu, kol nepasakysiu, dėl ko esu siųstas”. Labanas tarė: “Kalbėk!” 34 Jis tarė: “A¨ esu Abraomo tarnas. 35 Vie¨pats labai palaimino mano valdovą: jis tapo did¸iu ir Jis jam davė avių ir galvijų, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, kupranugarių ir asilų. 36 Mano valdovo ¸mona Sara senatvėje pagimdė sūnų mano valdovui, kuriam jis atidavė viską, ką turėjo. 37 Mano valdovas mane prisaikdino: ‘Neimk mano sūnui ¸monos i¨ kanaaniečių dukterų, kurių ¨alyje gyvenu, 38 bet keliauk į mano tėvo namus, pas mano gimines, ir ten surask mano sūnui ¸moną’. 39 Tada atsakiau savo valdovui: ‘O gal ta moteris nesutiks keliauti su manimi?’ 40 Bet jis man tarė: ‘Vie¨pats, kurio akivaizdoje vaik¨čioju, siųs su tavimi angelą ir padarys tavo kelionę sėkmingą, ir tu paimsi mano sūnui ¸moną i¨ mano giminės ir i¨ mano tėvo namų. 41 Jeigu, tau atvykus pas mano gimines, jie tau jos neduos, būsi laisvas nuo priesaikos’. 42 ¦iandien, atėjęs prie ¨ulinio, tariau: ‘Vie¨patie, mano valdovo Abraomo Dieve, jei darai mano kelionę sėkmingą, 43 tai a¨ dabar atsistosiu prie ¨ito vandens ¨ulinio. Ta mergaitė, kuriai atėjus semti vandens tarsiu: ‘Duok man truputį vandens atsigerti i¨ savo ąsočio’, 44 o ji atsakys: ‘Gerk, ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, bus moteris, kurią Vie¨pats paskyrė mano valdovo sūnui’. 45 Man dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka su ąsočiu ant peties ir, nusileidusi prie ¨ulinio, sėmė. Tada jai tariau: ‘Duok man gerti!’ 46 Ji, skubiai nuleidusi ąsotį nuo peties, tarė: ‘Gerk! A¨ ir tavo kupranugarius pagirdysiu!’ A¨ gėriau, o ji pagirdė ir kupranugarius. 47 Po to paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ Ji atsakė: ‘Esu duktė Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė’. Tada u¸kabinau sagtį ant jos kaktos ir u¸dėjau apyrankes jai ant rankų. 48 Nusilenkęs pagarbinau Vie¨patį ir palaiminau mano valdovo Abraomo Vie¨patį Dievą, kuris mane atvedė teisingu keliu, kad imčiau mano valdovo brolio dukterį jo sūnui. 49 Taigi dabar, jei norite parodyti mano valdovui malonę ir i¨tikimybę, sakykite, o jei ne, tai pasakykite man, kad galėčiau pasukti į de¨inę ar į kairę”. 50 Tada Labanas ir Betuelis atsakė: “Tai Vie¨paties padaryta. Negalime nei prie¨tarauti, nei pritarti. 51 ¦tai Rebeka yra tavo akivaizdoje. Imk ją ir eik, tebūna ji tavo valdovo sūnaus ¸mona, kaip Vie¨pats kalbėjo”. 52 I¨girdęs jų ¸od¸ius, Abraomo tarnas pagarbino Vie¨patį, nusilenkdamas iki ¸emės. 53 Tarnas, i¨ėmęs sidabrinių ir auksinių indų bei drabu¸ių, juos dovanojo Rebekai; be to, jis dovanojo vertingų daiktų jos broliui ir motinai. 54 Jie valgė, gėrė ir pasiliko tenai per naktį. Rytą, jiems atsikėlus, jis tarė: “Leiskite man keliauti pas mano valdovą”. 55 Jos brolis ir motina pra¨ė: “Tepasilieka mergina pas mus kurį laiką, nors de¨imt dienų, po to i¨leisime”. 56 Jis atsakė: “Netrukdykite manęs, nes Vie¨pats padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite man grį¸ti pas savo valdovą”. 57 Jie tarė: “Pa¨aukime mergaitę ir jos paklauskime”. 58 Pa¨aukę Rebeką, klausė: “Ar keliausi su ¨iuo vyru?” Ji atsakė: “Taip, keliausiu”. 59 Tada jie i¨lydėjo Rebeką, jos auklę, Abraomo tarną ir jo vyrus. 60 Atsisveikindami jie laimino ją: “Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių motina, tavo palikuonys tevaldo savo prie¨ų miestų vartus!” 61 Tada Rebeka ir jos tarnaitės i¨jojo ant kupranugarių, sekdamos tą vyrą. 62 Tuo metu Izaokas ėjo keliu nuo Lahai Roijo ¨ulinio, nes jis gyveno pietų kra¨te. 63 Pavakary Izaokas buvo i¨ėjęs į lauką pamąstyti. Pakėlęs akis, jis pamatė ateinančius kupranugarius. 64 Rebeka, pamačiusi Izaoką, nulipo nuo kupranugario 65 ir klausė tarną: “Kas tas vyras, kuris eina mums prie¨ais per lauką?” Tarnas atsakė: “Jis yra mano valdovas!” Tada ji apsigaubė ¨ydu. 66 Tarnas papasakojo Izaokui viską, ką buvo padaręs. 67 Izaokas įsivedė mergaitę į savo motinos palapinę. Jis paėmė Rebeką, ir ji tapo jo ¸mona, ir jis pamilo ją. Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.

Prad¸ios knyga 25

 

1 Abraomas dar vedė kitą ¸moną, vardu Ketūra. 2 Ji pagimdė Zimraną, Jok¨aną, Medaną, Midjaną, I¨baką ir ¦uachą. 3 Jok¨anas turėjo du sūnus: ¦ebą ir Dedaną. Dedano sūnūs buvo: A¨ūras, Letu¨as ir Leumas. 4 Midjano sūnūs buvo: Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Visi ¨itie yra Ketūros vaikai. 5 Abraomas atidavė Izaokui visa, ką turėjo. 6 O sugulovių sūnums Abraomas davė dovanų ir, dar gyvas būdamas, juos i¨siuntė į rytų ¨alį, toliau nuo Izaoko. 7 Abraomas i¨gyveno ¨imtą septyniasde¨imt penkerius metus. 8 Abraomas mirė sulaukęs ¸ilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta. 9 Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus hetito Efrono lauke, kuris buvo ties Mamre. 10 Tą lauką Abraomas buvo pirkęs i¨ hetitų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo ¸mona Sara. 11 Abraomui mirus, Dievas laimino jo sūnų Izaoką, kuris gyveno prie Lahai Roijo ¨ulinio. 12 ¦itie yra palikuonys Izmaelio, Abraomo sūnaus, kurį egiptietė Hagara, Saros tarnaitė, pagimdė Abraomui. 13 ¦itie yra jų vardai, kaip jie buvo vadinami savo giminėse: Izmaelio pirmagimis Nebajotas ir Kedaras, Adbeelis, Mibsamas, 14 Mi¨ma, Dūma, Masa, 15 Hadaras, Tema, Jetūras, Nafi¨as ir Kedma. 16 ¦itie yra Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal jų miestus ir gyvenvietes. Dvylika kunigaik¨čių savo giminėse. 17 Izmaelis gyveno ¨imtą trisde¨imt septynerius metus. Jis mirė ir susijungė su savo tauta. 18 Izmaelio palikuonys gyveno nuo Havilos iki ¦ūro, prie¨ais Egiptą, A¨ūro link. Jis mirė visų savo brolių akivaizdoje. 19 ¦ita yra Abraomo sūnaus Izaoko giminė. Abraomas turėjo sūnų Izaoką. 20 Izaokas, turėdamas keturiasde¨imt metų, vedė Rebeką, Betuelio i¨ Mesopotamijos dukterį, Labano seserį. 21 Izaokas meldėsi u¸ savo ¸moną, nes ji buvo nevaisinga. Vie¨pats i¨klausė jo maldą, ir jo ¸mona Rebeka pastojo. 22 Kūdikiai kovojo tarpusavyje jos įsčiose, ir ji tarė: “Jei taip yra, tai kodėl man taip?” Ji nuėjo pasiklausti Vie¨paties. 23 Vie¨pats jai tarė: “Dvi tautos yra tavo įsčiose, dvi giminės gims i¨ tavęs ir persiskirs. Viena giminė bus galingesnė u¸ kitą, vyresnysis tarnaus jaunesniajam”. 24 Atėjus metui gimdyti, gimė dvynukai. 25 Pirmasis buvo visas plaukuotas; jie pavadino jį Ezavu. 26 Jo brolis gimdamas laikėsi Ezavo kulnies; jį pavadino Jokūbu. Tuo laiku Izaokui buvo ¨e¨iasde¨imt metų. 27 Berniukams u¸augus, Ezavas tapo geru med¸iotoju, laukų ¸mogumi, o Jokūbas buvo ramus ir mėgo gyventi palapinėse. 28 Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo jo sumed¸iotą ¸vėrieną, bet Rebeka labiau mylėjo Jokūbą. 29 Kartą Jokūbas i¨sivirė viralą, o Ezavas parėjo i¨ lauko nuvargęs. 30 Ezavas tarė Jokūbui: “Duok man savo raudonojo viralo, nes a¨ esu nuvargęs!” Todėl jį praminė Edomu. 31 O Jokūbas pasakė: “Parduok man savo pirmagimio teisę”. 32 Ezavas tarė: “A¨ mir¨tu, ką gi man padės pirmagimystė?” 33 Jokūbas pasakė: “Prisiek man!” Taip jis prisiekė ir pardavė Jokūbui savo pirmagimio teisę. 34 Tada Jokūbas davė Ezavui duonos ir lę¨ių viralo. Jis valgė, gėrė ir pavalgęs i¨ėjo. Taip Ezavas paniekino savo pirmagimystę.

Prad¸ios knyga 26

 

1 ¦alyje vėl kilo badas kaip anksčiau Abraomo laikais. Izaokas nuėjo pas filistinų karalių Abimelechą į Gerarą. 2 Jam pasirodė Vie¨pats ir tarė: “Neik į Egiptą. Gyvenk ¸emėje, kurią tau nurodysiu. 3 Būk kaip ateivis ¨itoje ¨alyje. A¨ būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu visas ¨ias ¸emes ir i¨tesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui. 4 A¨ padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje ¸vaig¸d¸ių, ir duosiu jiems visas ¨ias ¸emes. Tavo palikuonyse bus palaimintos visos ¸emės giminės, 5 nes Abraomas paklausė mano balso ir laikėsi mano įstatymų, įsakymų, nuostatų ir nurodymų”. 6 Izaokas pasiliko Gerare. 7 Tos vietos vyrams, teiraujantis apie jo ¸moną, jis sakė: “Ji mano sesuo”, nes jis bijojo sakyti: “Ji mano ¸mona”, kad tos vietos vyrai neu¸mu¨tų jo dėl Rebekos, nes ji buvo gra¸i. 8 Pagyvenus ten ilgesnį laiką, pasitaikė, kad filistinų karalius Abimelechas, ¸iūrėdamas pro langą, pamatė Izaoką, glamonėjantį savo ¸moną Rebeką. 9 Abimelechas pasi¨aukė Izaoką ir tarė: “Man ai¨ku, kad ji tavo ¸mona! Kodėl sakei: ‘Ji mano sesuo’?” Izaokas jam atsakė: “Bijojau, kad nereikėtų dėl jos mirti”. 10 Tada Abimelechas tarė: “Kodėl mums taip padarei? Juk kas nors galėjo sugulti su tavo ¸mona, ir tu būtum apkaltinęs mus!” 11 Abimelechas įspėjo visą tautą: “Kas palies ¨itą vyrą ar jo ¸moną, bus baud¸iamas mirtimi”. 12 Izaokas įdirbo ¸emę ir gavo tais metais ¨imteriopą derlių, nes Vie¨pats jį laimino. 13 Ir jis tapo didis ¸mogus, ir toliau augo, ir plėtėsi, kol tapo labai didis. 14 Jis turėjo daug gyvulių ir avių, ir didelį skaičių tarnų, todėl jam pavydėjo filistinai. 15 Visus ¨ulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo i¨kasę Abraomo dienomis, filistinai u¸vertė ¸emėmis. 16 Abimelechas tarė Izaokui: “Pasitrauk nuo mūsų, nes tu pasidarei daug galingesnis u¸ mus!” 17 Izaokas pasitraukė i¨ ten, pasistatė palapinę Geraros slėnyje ir ten gyveno. 18 Tada Izaokas vėl atkasė ¨ulinius, kuriuos Abraomas, jo tėvas, buvo i¨kasęs ir filistinai, Abraomui mirus, buvo u¸vertę. Jis juos pavadino tais pačiais vardais, kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs. 19 Izaoko tarnai kasė ¨ulinį slėnyje ir rado vandens versmę. 20 Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis: “Mums priklauso vanduo!” Jis pavadino tą ¨ulinį Eseku, nes jie ginčijosi su juo. 21 Po to jis i¨kasė kitą ¨ulinį, bet jie ir dėl to susiginčijo. Jis jį pavadino Sitna. 22 I¨ ten jis kėlėsi toliau ir vėl i¨kasė ¨ulinį. Dėl ¨ito jie nebesiginčijo. Jis jį pavadino Rehobotu ir tarė: “Dabar mums Vie¨pats suteikė daug vietos, galėsime plėstis ¨alyje”. 23 I¨ ten jis persikėlė į Beer ¦ebą. 24 Tą naktį pasirodė jam Vie¨pats ir tarė: “A¨ esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok! A¨ esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo laiminsiu tave bei padauginsiu tavo palikuonis”. 25 Izaokas čia pastatė aukurą ir ¨aukėsi Vie¨paties vardo, ir čia jis i¨tiesė savo palapinę. Jo tarnai toje vietoje i¨kasė ¨ulinį. 26 Abimelechas i¨ Geraro atvyko pas jį su savo draugu Achuzatu ir kariuomenės vadu Picholu. 27 Izaokas paklausė: “Ko atėjote? Juk jūs nekenčiate manęs ir mane i¨varėte!” 28 Jie atsakė: “Mes ai¨kiai matome, kad Vie¨pats yra su tavimi, todėl sakome: ‘Tarkimės, sudarykime sandorą!’ 29 Nesielk su mumis piktai, juk ir mes tavęs neskriaudėme, gerai elgėmės su tavimi ir i¨leidome ramybėje. Tu esi Vie¨paties palaimintasis!” 30 Izaokas i¨kėlė jiems pokylį, jie valgė ir gėrė. 31 Atsikėlę anksti rytą, jie sudarė sandorą. Po to Izaokas juos i¨leido, ir jie i¨keliavo ramybėje. 32 Tą pačią dieną Izaoko tarnai atėję prane¨ė jam apie naujai i¨kastą ¨ulinį, sakydami: “Mes radome vandens”. 33 Ir jis pavadino jį ¦iba, todėl tas miestas ligi ¨ios dienos tebevadinamas Beer ¦eba. 34 Ezavas, turėdamas keturiasde¨imt metų, vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basmatą. 35 Jos apkartino Izaoko ir Rebekos gyvenimą.

Prad¸ios knyga 27

 

1 Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasi¨aukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “A¨ čia”. 2 Jis tarė: “A¨ jau pasenau, ne¸inau savo mirties dienos. 3 Imk savo med¸ioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, i¨ėjęs į lauką, sumed¸iok ką nors. 4 Paruo¨k man valgį, kokį mėgstu, atne¨k jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prie¨ man numir¨tant”. 5 Rebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas i¨ėjo į lauką med¸ioti, 6 Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: “A¨ girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui: 7 ‘Sumed¸iojęs ką, paruo¨k man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Vie¨paties akivaizdoje prie¨ savo mirtį’. 8 Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu. 9 Eik ir i¨rink i¨ kaimenės du geriausius o¸iukus ir atne¨k, kad paruo¨čiau i¨ jų tėvo mėgstamą valgį. 10 Tu jį įne¨i tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prie¨ savo mirtį”. 11 Bet Jokūbas atsakė savo motinai Rebekai: “Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o a¨ ¸mogus neplaukuotas. 12 Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip u¸sitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą”. 13 Tačiau motina jam atsakė: “Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atne¨k, ką sakiau!” 14 Taigi jis nuėjęs atne¨ė motinai o¸iukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas. 15 Tada Rebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabu¸ius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą, 16 o o¸iukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą. 17 Tada ji padavė paruo¨tą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui. 18 Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “A¨ čia. Kas tu esi, mano sūnau?” 19 Jokūbas atsakė: “A¨ esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumed¸iojau, kad tavo siela palaimintų mane”. 20 Izaokas paklausė: “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” Tas atsakė: “Vie¨pats, tavo Dievas, suteikė man laimės”. 21 Izaokas tarė Jokūbui: “Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas”. 22 Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: “Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo”. 23 Jis neatpa¸ino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą. 24 Tėvas paklausė: “Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?” Tas atsiliepė: “Taip, esu”. 25 Izaokas tarė: “Atne¨k, ką sumed¸iojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti”. Jokūbas atne¨ė jam, ir ¨is valgė, ir jis atne¨ė jam vyno, ir ¨is gėrė. 26 Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!” 27 ¦is priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, u¸uodęs Ezavo drabu¸ių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Vie¨pats. 28 Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos ¸emės ir apsčiai javų bei vyno! 29 Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prie¨ tave giminės! Vie¨patauk savo broliams, ir tesilenkia prie¨ tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!” 30 Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik i¨ėjus i¨ savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grį¸o i¨ med¸ioklės. 31 Jis irgi paruo¨ė skanų valgį ir, atne¨ęs tėvui, tarė: “Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus med¸ioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!” 32 Bet Izaokas klausė: “Kas tu esi?” ¦is atsakė: “A¨ esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas”. 33 Tada Izaokas i¨sigando ir drebėdamas tarė: “Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumed¸iojo ir man atne¨ė valgį? A¨, prie¨ tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!” 34 Ezavas, i¨girdęs savo tėvo ¸od¸ius, pradėjo labai garsiai ir graud¸iai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!” 35 Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”. 36 Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir ¨tai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?” 37 Izaokas atsakė Ezavui: “A¨ jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?” 38 Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė. 39 Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos ¸emės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos. 40 Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasiprie¨insi ir nusimesi jo jungą”. 41 Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo ¨irdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada u¸mu¨iu savo brolį Jokūbą!” 42 Rebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus ¸od¸iai. Ji tada pasi¨aukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atker¨yti tau ir nori u¸mu¨ti tave. 43 Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną 44 ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė, 45 kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamir¨, ką jam padarei! Po to a¨ nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?” 46 Rebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”

Prad¸ios knyga 28

 

1 Izaokas pasi¨aukė Jokūbą, palaimino jį ir jam įsakė: “Neimk ¸monos i¨ kanaaniečių giminės. 2 Keliauk į Mesopotamiją, į tavo motinos tėvo Betuelio namus, ir i¨ tavo motinos brolio Labano dukterų pasirink ¸moną, 3 o visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, ir tepadaugina tave, kad i¨ tavęs kiltų daugybė tautų! 4 Jis tesuteikia tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad paveldėtum ¸emę, kurioje esi svetim¨alis, kurią Dievas atidavė Abraomui”. 5 Izaokas i¨leido Jokūbą. Tas i¨ėjo į Mesopotamiją pas Labaną, siro Betuelio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį. 6 Ezavas pamatė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį i¨siuntė į Mesopotamiją ¸monos pasirinkti ir, laimindamas jį, įsakė: “Neimk ¸monos i¨ kanaaniečių dukterų”. 7 Jokūbas paklausė savo tėvo ir i¨keliavo į Mesopotamiją. 8 Ezavas įsitikino, kad kanaanietės nepatinka jo tėvui Izaokui. 9 Tada Ezavas, nuėjęs pas Izmaelį, be savo turimųjų ¸monų dar vedė Mahalatą, Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį. 10 Jokūbas, i¨vykęs i¨ Beer ¦ebos, keliavo į Charaną. 11 Jis, pasiekęs vieną vietovę, ten pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną i¨ ten gulinčių akmenų, pasidėjo priegalviu ir atsigulė. 12 Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant ¸emės, kurių vir¨us siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo auk¨tyn ir ¸emyn. 13 Kopėčių vir¨uje stovėjo Vie¨pats ir tarė: “A¨ esu Vie¨pats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą ¸emę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims. 14 O tavo palikuonių bus kaip ¸emės dulkių; tu i¨siplėsi į vakarus ir į rytus, į ¨iaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos ¸emės giminės! 15 A¨ būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į ¨itą ¸emę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pa¸adėjęs”. 16 Jokūbas, pabudęs i¨ miego, tarė: “Tikrai Vie¨pats yra ¨itoje vietoje, o a¨ to ne¸inojau!” 17 Jis nusigandęs tarė: “Kokia baisi ¨ita vieta! Čia ne kas kita, kaip Dievo namai, dangaus vartai!” 18 Jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir u¸pylė aliejaus ant jo. 19 Jis pavadino tą vietą Beteliu; anksčiau tas miestas vadinosi Lūzas. 20 Jokūbas padarė į¸adą: “Jei Vie¨pats Dievas bus su manimi, mane saugos ¨itame kely ir duos man duonos valgyti ir drabu¸ių apsivilkti, 21 jei ramybėje sugrį¨iu į savo tėvo namus, tada Vie¨pats bus mano Dievas. 22 Ir ¨itas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir i¨ visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau de¨imtąją dalį”.

Prad¸ios knyga 29

 

1 Jokūbas keliaudamas atėjo į rytų ¨alį. 2 Jis pamatė ¨ulinį ir prie jo sugulusias tris avių bandas; i¨ to ¨ulinio girdydavo bandas. Ant ¨ulinio angos buvo u¸ristas didelis akmuo. 3 Suvarius visas bandas, atrisdavo tą akmenį nuo ¨ulinio angos ir pagirdydavo avis, po to vėl u¸risdavo tą akmenį. 4 Jokūbas klausė: “Broliai, i¨ kur jūs esate?” Tie atsakė: “I¨ Charano”. 5 Jis vėl klausė: “Ar pa¸įstate Labaną, Nahoro sūnų?” Jie atsakė: “Pa¸įstame”. 6 Jis klausė: “Kaip jam sekasi?” Tie atsakė: “Gerai. ¦tai jo duktė Rachelė ateina su avimis!” 7 Jokūbas tarė: “Dar anksti, ne laikas suvaryti gyvulius. Pagirdykite avis ir ganykite!” 8 Bet jie atsakė: “Negalime, kol suvarys visas bandas ir nuris tą akmenį nuo ¨ulinio angos. Tik tada pagirdysime avis”. 9 Jam bekalbant su jais, Rachelė atėjo su savo tėvo avimis, kurias ji ganė. 10 Jokūbas, pamatęs Rachelę, savo dėdės Labano dukterį, ir savo dėdės Labano avis, priėjęs nurito akmenį nuo ¨ulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano avis. 11 Po to Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko. 12 Jokūbas pasisakė jai esąs jos tėvo brolis, Rebekos sūnus. Ta nubėgusi prane¨ė tėvui. 13 Labanas, i¨girdęs ¸inią apie savo sesers sūnų Jokūbą, atbėgo jo pasitikti; jį apkabinęs ir pabučiavęs, nusivedė į savo namus, o tas viską i¨sipasakojo Labanui. 14 Labanas jam tarė: “Tikrai tu esi mano kūnas ir mano kaulas!” Jis gyveno pas jį visą mėnesį. 15 Ir Labanas tarė Jokūbui: “Ar dėl to, kad esi mano brolis, turėtum man veltui tarnauti? Pasakyk, kuo tau atlyginti?” 16 Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji vardu Lėja, o jaunesnioji­Rachelė. 17 Lėjos akys buvo silpnos, o Rachelė buvo gra¸aus veido ir dailios i¨vaizdos. 18 Jokūbas pamilo Rachelę ir pasakė: “A¨ tau tarnausiu septynerius metus u¸ jaunesniąją dukterį Rachelę”. 19 Labanas atsakė: “Mieliau a¨ ją duosiu tau negu kitam. Lik pas mane!” 20 Jokūbas tarnavo u¸ Rachelę septynerius metus. Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos. 21 Po to Jokūbas tarė Labanui: “Duok man mano ¸moną, nes atėjo laikas, kad pas ją įeičiau!” 22 Labanas sukvietė visus tos vietovės ¸mones ir i¨kėlė puotą. 23 Vakare jis įvedė savo dukterį Lėją pas jį, ir jis įėjo pas ją. 24 Labanas davė Lėjai savo tarnaitę Zilpą. 25 Rytui i¨au¨us, pasirodė, kad tai buvo Lėja. Tada jis tarė Labanui: “Ką man padarei! Ar ne u¸ Rachelę tarnavau? Kam tad mane apgavai?” 26 Labanas atsakė: “Mūsų kra¨te taip nedaro, kad i¨leistų jaunesniąją anksčiau u¸ vyresniąją. 27 Pabaik ¨ią savaitę, po to duosiu tau Rachelę, u¸ kurią tarnausi dar kitus septynerius metus!” 28 Jokūbas sutiko ir pabaigė tą savaitę. Tada Labanas davė jam savo dukterį Rachelę u¸ ¸moną. 29 Labanas davė savo dukteriai Rachelei tarnaitę Bilhą. 30 Jis įėjo ir pas Rachelę ir mylėjo ją labiau u¸ Lėją; ir tarnavo dar kitus septynerius metus. 31 Vie¨pats matydamas, kad Jokūbas Lėjos nemylėjo, padarė ją vaisingą, o Rachelę­nevaisingą. 32 Lėja pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu, nes ji sakė: “Vie¨pats atsi¸velgė į mano sielvartą; dabar mane mylės mano vyras”. 33 Ji pagimdė kitą sūnų ir tarė: “Kadangi Vie¨pats i¨girdo, kad manęs nemyli, Jis davė man dar ir ¨itą”. Ji pavadino jį Simeonu. 34 Po to ji vėl pagimdė sūnų ir tarė: “Dabar mano vyras prisiri¨ prie manęs, nes a¨ jam pagimd¸iau tris sūnus”. Todėl ji pavadino jį Leviu. 35 Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, ir tarė: “Dabar ¨lovinsiu Vie¨patį”. Todėl ji pavadino jį Judu. Po to ji liovėsi gimd¸iusi.

Prad¸ios knyga 30

 

1 Rachelė matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: “Duok man vaikų, kitaip a¨ mirsiu!” 2 Jokūbas, supykęs ant Rachelės, tarė: “Ar a¨ Dievas, kuris tau vaikų neduoda?” 3 Tada ji tarė: “¦tai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir a¨ galėčiau turėti vaikų i¨ jos”. 4 Ji davė jam u¸ ¸moną savo tarnaitę Bilhą, ir Jokūbas įėjo pas ją. 5 Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų. 6 Tada Rachelė tarė: “Dievas teisingai nusprendė dėl manęs, i¨klausydamas mano balsą ir davė man sūnų”. Todėl ji pavadino jį Danu. 7 Rachelės tarnaitė Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 8 Tada Rachelė tarė: “Did¸iose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau”. Ir ji pavadino jį Neftaliu. 9 Lėja matydama, kad nebegali daugiau gimdyti, davė Jokūbui savo tarnaitę Zilpą u¸ ¸moną. 10 Zilpa, Lijos tarnaitė, pagimdė Jokūbui sūnų. 11 Tada Lėja tarė: “Laimingai!” Ir ji pavadino jį Gadu. 12 Vėliau Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 13 Tada Lėja tarė: “A¨ laimingoji! Nes moterys vadins mane palaiminta”. Ir ji pavadino jį A¨eru. 14 Kviečių pjūties metu Rubenas i¨ėjęs rado mandragorų ir juos parne¨ė savo motinai Lėjai. Tada Rachelė tarė Lėjai: “Duok man savo sūnaus mandragorų”. 15 Bet ji atsakė: “Ar negana tau, kad turi mano vyrą, ar nori atimti ir mano sūnaus mandragorus?” Rachelė tarė: “Tegul jis ¨ią naktį praleid¸ia su tavimi u¸ tavo sūnaus mandragorus!” 16 Jokūbui pareinant vakare i¨ lauko, Lėja i¨ėjo jo pasitikti ir tarė: “Tu eisi pas mane, nes a¨ tave pasamd¸iau u¸ mano sūnaus mandragorus”. Taip jis praleido su ja tą naktį. 17 Dievas i¨klausė Lėją; ji pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų. 18 Tada Lėja tarė: “Dievas man atlygino, nes a¨ daviau savo tarnaitę savo vyrui”. Ji pavadino jį Isacharu. 19 Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui ¨e¨tąjį sūnų. 20 Tada Lėja tarė: “Dievas apdovanojo mane gera dovana; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes a¨ jam pagimd¸iau ¨e¨is sūnus”. Ir ji praminė jį Zabulonu. 21 Po to ji pagimdė dukterį ir ją pavadino Dina. 22 Dievas atsiminė Rachelę, i¨klausė ją ir padarė vaisingą. 23 Ji pagimdė sūnų ir tarė: “Dievas pa¨alino mano gėdą”. 24 Ji pavadino jį Juozapu, sakydama: “Vie¨pats duos man dar kitą sūnų!” 25 Rachelei pagimd¸ius Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: “Paleisk mane, grį¨iu į tėvynę, į savo ¨alį! 26 Duok man mano ¸monas ir mano vaikus, u¸ kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti. Tu juk ¸inai, kaip a¨ tau tarnavau!” 27 Labanas jam tarė: “O kad a¨ rasčiau malonę tavo akyse! A¨ patyriau, kad Vie¨pats laimino mane dėl tavęs. 28 Nustatyk tu pats sau u¸mokestį, ir a¨ tau jį duosiu!” 29 Jokūbas atsakė: “Tu pats ¸inai, kaip tau tarnavau ir kokia tapo tavo banda mano prie¸iūroje. 30 Tu ma¸ai turėjai prie¨ man atvykstant, bet dabar tai smarkiai padaugėjo, nes Vie¨pats tave laimino, kai a¨ atėjau. O dabar ar ne laikas man pasirūpinti savo namais?” 31 Labanas tarė: “Ką turiu tau duoti?” Jokūbas atsakė: “Nieko man neduok! Jei sutiksi su mano reikalavimu, a¨ vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę: 32 ¨iandien pereisiu visas avių bandas, i¨skirdamas i¨ jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir kiekvieną juodą avį, ir visas lopiniuotas bei dėmėtas o¸kas. Tai bus mano atlyginimas. 33 Mano są¸iningumas kalbės u¸ mane, kai ateis laikas man atsiimti u¸mokestį tavo akivaizdoje. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota tarp o¸kų ir avių, tebūna kaip mano pavogta!” 34 Labanas atsakė: “Sutinku. Tebūna kaip sakai!” 35 Ir jis atskyrė tą dieną o¸kas ir avis, o¸ius ir avinus­lopiniuotus ir dėmėtus; visus vienos spalvos gyvulius atidavė savo sūnums. 36 Labanas nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų atstumas. Jokūbas ganė likusią Labano kaimenę. 37 Jokūbas, paėmęs ¸alias drebulių, migdolų ir liepų lazdeles, i¨lupinėjo jose dry¸ius, kad tose vietose, kur buvo ¸ievė, būtų balta. 38 Jis tas i¨pjaustytas lazdeles sudėjo į lovius, į kuriuos pilamas vanduo, prie kurių bandos ateidavo gerti, ir atėję gerti imdavo poruotis. 39 Ir avys poruodavosi, ¸iūrėdamos į lazdeles; ir jos vesdavo dry¸uotus, dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus. 40 Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labano avys matytų jas. Jis laikė savo bandas atskirai ir nesuleisdavo jų su Labano bandomis. 41 Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai matytų jas ir poruotųsi. 42 Silpnesniems gyvuliams poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi silpnesnieji teko Labanui, o stipresnieji Jokūbui. 43 Taip ¨is ¸mogus nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, galvijų, avių, kupranugarių ir asilų.

Prad¸ios knyga 31

 

1 Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: “Jokūbas pasiglem¸ė visa, kas priklausė mūsų tėvui. I¨ mūsų tėvo jis įsigijo visą ¨itą turtą”. 2 Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo at¸vilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau. 3 Vie¨pats tarė Jokūbui: “Grį¸k į tėvų ¨alį pas savo gimines. A¨ būsiu su tavimi!” 4 Jokūbas pasi¨aukė Rachelę ir Lėją į lauką prie savo bandos 5 ir joms tarė: “A¨ matau, kad jūsų tėvas mano at¸vilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi. 6 Jūs pačios ¸inote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui. 7 Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir de¨imt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti. 8 Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos o¸kos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dry¸uotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir o¸kos vedė dry¸uotus. 9 Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė. 10 Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dry¸uotieji, dėmėti ir ker¨i patinai eina prie patelių. 11 Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ A¨ atsiliepiau: ‘A¨ čia!’ 12 Jis tarė: ‘´iūrėk, visi dry¸uoti, dėmėti ir ker¨i patinai eina prie patelių! A¨ mačiau visa, ką Labanas tau darė. 13 A¨ esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei į¸adą. I¨eik i¨ ¨itos ¨alies ir sugrį¸k į savo gimtinę!’ ” 14 Tada Rachelė ir Lėja kalbėjo: “Ar mums dar yra dalis tėvo namuose? 15 Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus u¸ mus naudojo sau. 16 I¨ tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė i¨ mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė”. 17 Jokūbas u¸sodino ant kupranugarių savo vaikus ir ¸monas, 18 i¨sivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano ¨alį. 19 Labanas tuo metu kirpo avis. Tada Rachelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui. 20 Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs. 21 Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną. 22 Trečią dieną Labanui prane¨ė, kad Jokūbas pabėgo. 23 Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne. 24 Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: “Saugokis, nekalbėk su Jokūbu ¨iurk¨čiai!” 25 Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne 26 ir tarė Jokūbui: “Kodėl taip pasielgei ir i¨keliavai nieko man nesakęs, slaptai i¨sivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves? 27 Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau i¨lydėjęs tave i¨kilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis. 28 Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai. 29 A¨ galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu ¨iurk¨čiai’. 30 ´inau, tu i¨siilgai savo tėvo namų ir todėl i¨keliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?” 31 Jokūbas atsakė Labanui: “Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum i¨ manęs savo dukterų. 32 O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temir¨ta! Mūsų akivaizdoje ie¨kok ir pasiimk, kas tavo”. Jokūbas ne¸inojo, kad Rachelė buvo pavogusi dievukus. 33 Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, i¨ėjęs i¨ Lėjos palapinės, įėjo į Rachelės palapinę. 34 Bet Rachelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas i¨krėtė visą palapinę, bet nerado. 35 Ji tarė savo tėvui: “Nepyk, mano vie¨patie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteri¨kėms”. Jis ie¨kojo, bet dievukų nerado. 36 Jokūbas supyko ir barė Labaną: “Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu u¸sidegimu mane vijaisi 37 ir i¨krėtei visus mano daiktus? Ką radai i¨ savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie i¨sprend¸ia mudviejų bylą! 38 Dvide¨imt metų a¨ pas tave tarnavau. Tavo avys ir o¸kos nebuvo berg¸d¸ios, ir tavo bandos avinų a¨ nevalgiau. 39 Kas ¸vėrių sudraskyta, nene¨iau tau. A¨ pats turėjau atlyginti nuostolį. I¨ manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį. 40 A¨ dieną kenčiau kaitrą, naktį­¨altį, ir miegas bėgo nuo mano akių. 41 Taip dvide¨imt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų u¸ dukteris ir ¨e¨erius metus u¸ bandą. Tu de¨imt kartų keitei mano atlyginimą! 42 Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane i¨leidęs tu¨čiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave”. 43 Labanas atsakė Jokūbui: “Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai­mano vaikaičiai, banda­ mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu ¨iandien daryti savo dukterims ir jų vaikams? 44 Todėl ateik ir padarykime sandorą­a¨ ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!” 45 Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą. 46 Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: “Pririnkite akmenų!” Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė. 47 Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas­ Galedu. 48 Labanas tarė: “¦ita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs”. Todėl ji vadinama Galedu 49 ir Micpa, nes jis sakė: “Vie¨pats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę! 50 Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau ¸monų, nors nėra ¸monių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas”. 51 Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: “¦tai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų. 52 ¦i krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad a¨ neisiu pas tave pro ¨itą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro ¨itą akmenų krūvą ir ¨itą paminklą su piktu kėslu! 53 Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!” Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas. 54 Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį. 55 Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrį¸o į savo vietovę.

Prad¸ios knyga 32

 

1 Jokūbui keliaujant toliau, jį pasitiko Dievo angelai. 2 Jis, i¨vydęs juos, tarė: “Tai Dievo stovykla!” Ir pavadino tą vietą Mahanaimu. 3 Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro ¸emę, Edomo kra¨tan. 4 Jis įsakė jiems: “Taip kalbėsite mano valdovui Ezavui: ‘Taip sako tavo tarnas Jokūbas: ‘Vie¨ėjau pas Labaną ir ten u¸trukau iki ¨ios dienos. 5 Turiu jaučių, asilų, avių, tarnų bei tarnaičių ir siunčiu prane¨ti savo valdovui, kad surasčiau malonę jo akyse’ ”. 6 Pasiuntiniai, sugrį¸ę pas Jokūbą, prane¨ė: “Buvome nuėję pas tavo brolį Ezavą, jis ateina tavęs pasitikti su keturiais ¨imtais vyrų!” 7 Jokūbas labai i¨sigando ir susirūpino. Jis padalino ¸mones, avis, galvijus bei kupranugarius į du būrius 8 ir tarė: “Jei Ezavas u¸puls vieną būrį ir jį sumu¨, tai bent likęs i¨sigelbės”. 9 Jokūbas meldėsi: “Mano tėvo Abraomo ir mano tėvo Izaoko Dieve, Vie¨patie, kuris man sakei: ‘Grį¸k į savo ¨alį pas savo gimines, ir A¨ tau gera darysiu’. 10 A¨ nevertas net ma¸iausios Tavo malonės ir i¨tikimybės, kurią parodei savo tarnui. A¨ tik su lazda perėjau Jordaną, o dabar turiu du būrius. 11 I¨gelbėk mane i¨ mano brolio Ezavo rankos, nes a¨ jo bijau, kad atėjęs nenu¸udytų manęs ir motinų su vaikais. 12 Tu juk sakei: ‘A¨ tikrai darysiu tau gera ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys ir jų neįmanoma bus suskaičiuoti dėl gausybės’ ”. 13 Jokūbas tą naktį nakvojo toje vietoje. Rytą jis parinko dovanų savo broliui Ezavui i¨ to, ką turėjo: 14 du ¨imtus o¸kų ir dvide¨imt o¸ių, du ¨imtus avių ir dvide¨imt avinų, 15 trisde¨imt kupranugarių su kumeliukais, keturiasde¨imt karvių ir de¨imt jaučių, dvide¨imt asilių ir de¨imt asilų. 16 Jis juos atidavė tarnams ir i¨siuntė po būrį atskirai, sakydamas: “Eikite pirma manęs, palikdami tarpus tarp bandų!” 17 Jis įsakė pirmajam: “Kai tave sutiks mano brolis Ezavas, klausdamas: ‘Kam tu priklausai? Kur eini? Kam priklauso ¨ita banda?’, 18 tai atsakyk: ‘Tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, siunčiama mano valdovui Ezavui; ¨tai ir jis pats ateina paskui mus’ ”. 19 Jis taip įsakė antrajam, trečiajam ir visiems, kurie ginė bandas: “Kalbėkite ¨itais ¸od¸iais Ezavui, kai jį sutiksite, 20 ir pridurkite: ‘Tavo tarnas Jokūbas taip pat ateina paskui mus’ ”. Jokūbas galvojo: “A¨ jį permaldausiu dovanomis, kurias siunčiu pirma savęs, paskui sutiksiu jį patį. Gal jis mane draugi¨kai sutiks?” 21 Pasiųstos dovanos i¨ėjo pirma jo, o jis pats tą naktį nakvojo stovykloje. 22 Tą pačią naktį atsikėlęs jis paėmė abi ¸monas, abi tarnaites ir vienuolika sūnų ir perbrido Jaboko brastą. 23 Jis perkėlė per upelį juos ir visa, ką turėjo. 24 Jokūbas pasiliko vienas. Ten jis grūmėsi su vienu vyru iki au¨ros. 25 Matydamas, kad neįstengia jo įveikti, tas vyras smogė Jokūbui į ¨launį ir i¨narino Jokūbo ¨launies sąnarį. 26 Tada tas vyras tarė: “Paleisk mane, nes jau au¨ta!” Jokūbas atsakė: “Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!” 27 Tas klausė: “Kuo tu vardu?” Jis atsakė: “Jokūbas”. 28 Tada jis tarė: “Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su ¸monėmis ir nugalėjai”. 29 Jokūbas klausė: “Pasakyk man savo vardą”. Bet tas atsakė: “Kam gi klausi mano vardo?” Ir jis ten jį palaimino. 30 Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu: “A¨ regėjau Dievą veidas į veidą ir i¨likau gyvas”. 31 Kai jis perėjo Penielį, patekėjo saulė, ir jis ¨lubavo viena koja. 32 Todėl iki ¨ios dienos Izraelio vaikai nevalgo ¨launies raumenų, nes Jokūbo ¨launis buvo su¸eista.

Prad¸ios knyga 33

 

1 Jokūbas, pakėlęs akis, pamatė ateinantį Ezavą su keturiais ¨imtais vyrų. Jis paskirstė vaikus tarp Lėjos, Rachelės ir abiejų tarnaičių: 2 sustatė tarnaites ir jų vaikus pirmoje eilėje, Lėją ir jos vaikus u¸ jų, o Rachelę ir Juozapą paskutinėje eilėje. 3 Jis pats nuėjo pirma jų ir septynis kartus nusilenkė iki ¸emės, kol susitiko su broliu. 4 Ezavas bėgo prie jo, apkabino jį ir bučiavo, puolęs jam ant kaklo, ir jie abu verkė. 5 Pamatęs ¸monas ir vaikus, jis klausė: “Kas ¨itie?” Tas atsakė: “Vaikai, kuriais Dievas apdovanojo tavo tarną”. 6 Tada priartėjusios tarnaitės su savo vaikais nusilenkė. 7 Paskui priartėjo Lėja ir jos vaikai ir nusilenkė. Pagaliau priartėjo Juozapas ir Rachelė ir taip pat nusilenkė. 8 Ezavas toliau klausė: “Kam tie būriai, kuriuos sutikau?” Jis atsakė: “Kad rasčiau malonę savo valdovo akyse!” 9 Ezavas atsakė: “Mano broli, a¨ turiu u¸tektinai, pasilaikyk, ką turi!” 10 Jokūbas tarė: “O ne! Jei radau malonę tavo akyse, tai priimk i¨ manęs ¨ią dovaną. A¨ matau tavo veidą, tarsi matyčiau Dievo veidą, ir tu esi man malonus. 11 Pra¨au, priimk palaiminimą, kurį tau atne¨iau. Nes Dievas buvo man maloningas, ir a¨ visko turiu”. Jokūbui pra¨ant, brolis priėmė dovaną. 12 Tada Ezavas tarė: “Dabar keliaukime­a¨ eisiu tavo prie¨akyje!” 13 Bet Jokūbas atsakė: “Mano valdovas ¸ino, kad vaikai gle¸ni ir kad dalis avių bei galvijų yra jaunikliai; jei juos per greitai varysime nors vieną dieną, jie i¨gai¨. 14 Mano valdove, eik pirma savo tarno, o a¨ pama¸u toliau judėsiu, kaip įstengia eiti gyvuliai ir vaikai, kol nueisiu pas savo valdovą į Seyrą”. 15 Tada Ezavas sakė: “Leisk man palikti su tavimi dalį savo ¸monių!” Bet tas atsakė: “Kam to reikia? Kad tik surasčiau malonę savo valdovo akyse!” 16 Ezavas tą dieną sugrį¸o į Seyrą, 17 o Jokūbas judėjo toliau į Sukotą. Ten jis pasistatė namus, o gyvuliams­ pastoges. Todėl pavadino tą vietą Sukotu. 18 Jokūbas, keliaudamas i¨ Mesopotamijos, laimingai atvyko į Sichemą, kuris yra Kanaano kra¨te, ir apsistojo ¨alia miesto. 19 Sklypą, kuriame pasistatė palapinę, jis nusipirko i¨ Sichemo tėvo Hamoro sūnų u¸ ¨imtą monetų. 20 Jis ten pastatė aukurą ir jį pavadino: “Izraelio Dievo galybė”.

Prad¸ios knyga 34

 

1 Kartą Lėjos duktė Dina i¨ėjo pasi¸iūrėti tos ¨alies dukterų. 2 ¦alies kunigaik¨čio hivo Hamoro sūnus Sichemas, ją pamatęs, nutvėrė ir i¨prievartavo. 3 Jo siela prisiri¨o prie Jokūbo dukters Dinos. Jis pamilo mergaitę ir meiliai kalbėjo su ja. 4 Sichemas pra¨ė savo tėv o Hamoro: “Leisk man vesti ¨ią mergaitę!” 5 Jokūbas su¸inojo, kad Sichemas i¨prievartavo jo dukterį Diną; kadangi jo sūnūs buvo prie gyvulių laukuose, Jokūbas tylėjo, kol jie pareis. 6 Sichemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą, norėdamas su juo pasikalbėti. 7 Jokūbo sūnūs, tai i¨girdę, parėjo i¨ laukų. Jie įsi¸eidė ir labai supyko, nes Sichemas padarė gėdą Izraeliui, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, nors nederėjo taip daryti. 8 Hamoras kalbėjosi su jais: “Mano sūnaus Sichemo siela ilgisi jūsų dukters. Pra¨au, leiskite mano sūnui ją vesti. 9 Susigiminiuokime: duokite mums savo dukteris, o mūsų dukteris veskite! 10 Gyvenkite pas mus. Kra¨tas jums yra atviras. Pasilikite ir laisvai jame gyvenkite ir įsigykite čia nuosavybę”. 11 Ir Sichemas kalbėjo Dinos tėvui ir broliams: “O kad rasčiau malonę jūsų akyse! Ko tik i¨ manęs papra¨ysite, duosiu. 12 Pra¨ykite pačio did¸iausio kraičio ir dovanos; a¨ viską duosiu, ko papra¨ysite, tik leiskite man vesti mergaitę!” 13 Jokūbo sūnūs klastingai kalbėjo su Sichemu ir jo tėvu Hamoru, nes Sichemas buvo i¨prievartavęs jų seserį Diną. 14 Jie sakė jiems: “Mes negalime to padaryti­i¨leisti savo seserį u¸ vyro, kuris yra neapipjaustytas, nes tai būtų mums negarbė ir gėda. 15 Sutiksime su jumis tik su sąlyga, jei jūs tapsite kaip mes ir kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas. 16 Tada mes leisime jums vesti savo dukteris ir vesime jūsų; liksime pas jus gyventi ir tapsime viena tauta. 17 Bet jei mūsų nepaklausysite ir neapsipjaustysite, pasiimsime savo dukterį ir i¨eisime”. 18 Jų ¸od¸iai patiko Hamorui ir jo sūnui Sichemui. 19 Jaunuolis nedelsė įvykdyti pasiūlymo, nes jis buvo įsimylėjęs Jokūbo dukterį. O jis buvo ¸ymiausias savo tėvo namuose. 20 Hamoras ir jo sūnus Sichemas atėjo prie miesto vartų ir kalbėjo savo miesto vyrams: 21 “¦itie ¸monės yra taikingi mūsų at¸vilgiu. Jie telieka gyventi ir laisvai verstis mūsų kra¨te. Kra¨tas juk platus! Jų dukteris vesime, o savo dukteris leisime tekėti u¸ jų. 22 Tie ¸monės sutinka gyventi pas mus ir tapti viena tauta tik su ¨ita sąlyga, jei kiekvienas mūsų vyras apsipjaustys, kaip jie yra apipjaustyti. 23 Jų galvijai, jų manta ir visi gyvuliai priklausys mums. Sutikime su jais, ir jie liks pas mus gyventi!” 24 Visi miesto vyrai paklausė Hamoro ir jo sūnaus Sichemo ir buvo apipjaustyti. 25 Trečią dieną, kai jiems labai skaudėjo, du Jokūbo sūnūs, Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmė savo kardus ir, drąsiai atėję į miestą, i¨¸udė visus vyrus. 26 Jie taip pat nu¸udė Hamorą ir jo sūnų Sichemą, paėmė Diną i¨ Sichemo namų ir i¨ėjo. 27 Jokūbo sūnūs atėjo prie nu¸udytųjų ir apiplė¨ė miestą, ker¨ydami u¸ sesers i¨niekinimą. 28 Pasiėmė jų avis, galvijus, asilus ir visa, kas buvo mieste ir laukuose. 29 Pagrobė visą jų turtą, vaikus ir ¸monas i¨sivedė į nelaisvę ir i¨plė¨ė viską, kas buvo namuose. 30 Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: “Jūs pridarėte man bėdos, padarydami mane nekenčiamą tarp ¨ios ¨alies gyventojų, tarp kanaaniečių ir perizų. Mūsų labai ma¸ai; jie susirinks prie¨ mane ir nu¸udys mane. Taip a¨ ir mano namai bus sunaikinti”. 31 Sūnūs atsakė: “Argi jam buvo leista pasielgti su mūsų seserimi kaip su paleistuve?”

Prad¸ios knyga 35

 

1 Dievas tarė Jokūbui: “Kelkis ir eik į Betelį, ir apsistok ten; pastatyk aukurą Dievui, kuris tau pasirodė, kai bėgai nuo savo brolio Ezavo”. 2 Jokūbas įsakė saviesiems ir visiems, buvusiems su juo: “Pa¨alinkite svetimus dievus, kurie yra tarp jūsų, apsivalykite ir pakeiskite drabu¸ius! 3 Eikime į Betelį, ten pastatysiu aukurą Dievui, kuris mane i¨klausė pavojuje ir buvo su manimi kelyje, kuriuo a¨ ėjau!” 4 Jie atidavė Jokūbui visus svetimus dievus, kuriuos jie turėjo, ir auskarus, o Jokūbas juos u¸kasė po ą¸uolu prie Sichemo. 5 Jie i¨keliavo, ir siaubas nuo Dievo apėmė aplinkinius miestus, kad niekas nedrįso vytis Jokūbo sūnų. 6 Taip Jokūbas ir visi su juo esantys ¸monės atėjo į Lūzą, dar vadinamą Beteliu, kuri yra Kanaano ¨alyje. 7 Ten jis pastatė aukurą ir tą vietą pavadino El Betelis, nes ten jam pasirodė Dievas, kai jis bėgo nuo savo brolio veido. 8 Ten mirė Debora, Rebekos auklė, ir buvo palaidota prie Betelio po ą¸uolu, kurį pavadino Raudos ą¸uolu. 9 Dievas vėl pasirodė Jokūbui, kai jis atvyko i¨ Mesopotamijos, ir jį palaimino. 10 Ir Dievas tarė jam: “Tavo vardas Jokūbas, bet tu nebesivadinsi Jokūbu. Tavo vardas bus Izraelis! 11 A¨ esu Dievas Visagalis. Būk vaisingas ir dauginkis! Tauta ir daugelis tautų atsiras i¨ tavęs, ir karaliai i¨eis i¨ tavo strėnų! 12 Tą ¸emę, kurią daviau Abraomui ir Izaokui, atiduosiu tau ir po tavęs duosiu tavo palikuonims”. 13 Tada Dievas pasitraukė nuo jo i¨ tos vietos, kur su juo kalbėjo. 14 Jokūbas pastatė akmeninį paminklą toje vietoje, kur Dievas kalbėjo su juo, i¨liejo ant jo geriamąją auką ir aliejaus. 15 Jokūbas pavadino tą vietą, kur Dievas su juo kalbėjo, Beteliu. 16 I¨ Betelio jie keliavo toliau. Nepasiekus Efratos, Rachelė gimdė, ir jos gimdymas buvo sunkus. 17 Jai esant gimdymo kančiose, pribuvėja jai tarė: “Nebijok! Ir ¨į kartą turėsi sūnų”. 18 Kai jos siela buvo beatsiskirianti, nes ji buvo prie mirties, ji pavadino jį Ben Oniu, bet tėvas jį pavadino Benjaminu. 19 Ir Rachelė mirė ir buvo palaidota prie kelio, einančio į Efratą, tai yra Betliejų. 20 Jokūbas pastatė ant jos kapo paminklą; tas Rachelės kapo paminklas tebestovi iki ¨ios dienos. 21 Izraelis keliavo toliau ir apsistojęs pasistatė palapines anapus Edero bok¨to. 22 Izraeliui gyvenant anoje ¨alyje, Rubenas miegojo su savo tėvo sugulove Bilha. Izraelis tai su¸inojo. Jokūbo sūnų buvo dvylika. 23 Lėjos sūnūs: Jokūbo pirmagimis Rubenas, Simeonas, Levis, Judas, Isacharas ir Zabulonas. 24 Rachelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas. 25 Rachelės tarnaitės Bilhos sūnūs: Danas ir Neftalis. 26 Lėjos tarnaitės Zilpos sūnūs: Gadas ir A¨eras. ¦itie yra Jokūbo sūnūs, gimę jam Mesopotamijoje. 27 Jokūbas atėjo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, į Kirjat Arbos miestą, tai yra Hebroną, kur Abraomas ir Izaokas buvo ateiviai. 28 Izaokas sulaukė ¨imto a¨tuoniasde¨imties metų. 29 Ir Izaokas atidavė savo dvasią, ir mirė, ir susijungė su savo tauta, būdamas senas ir pasisotinęs gyvenimu. Jį palaidojo jo sūnūs Ezavas ir Jokūbas.

Prad¸ios knyga 36

 

1 ¦itie yra Ezavo, kuris yra Edomas, palikuonys. 2 Ezavas vedė ¸monas kanaanietes: hetito Elono dukterį Adą, hivo Cibeono sūnaus Anos dukterį Oholibamą 3 ir Basmatą, Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį. 4 Ados sūnus­Elifazas. Basmatos sūnus­Reuelis. 5 Oholibamos sūnūs: Jeu¨as, Jalamas ir Korachas. ¦itie yra Ezavo sūnūs, gimę jam Kanaano ¸emėje. 6 Ezavas pasiėmė savo ¸monas, sūnus, dukteris, visus savo ¸mones, gyvulių bandas ir visą nuosavybę, kurią buvo įsigijęs Kanaano kra¨te, ir i¨vyko į kitą ¨alį, pasitraukdamas nuo savo brolio Jokūbo. 7 Jų turtai buvo per dideli, kad jie galėtų gyventi kartu, o ¸emė, kurioje jie buvo ateiviai, nebegalėjo i¨maitinti jų gyvulių. 8 Ezavas apsigyveno Seyro kalnyne. Ezavas yra Edomas. 9 ¦itie yra Ezavo, edomitų tėvo palikuonys Seyro kalnyne. 10 Ezavo sūnų vardai: Ezavo ¸monos Ados sūnus­Elifazas, Ezavo ¸monos Basmatos sūnus­Reuelis. 11 Elifazo sūnūs: Temanas, Omaras, Cefojas, Gatamas ir Kenazas. 12 Timna buvo Ezavo sūnaus Elifazo sugulovė ir pagimdė Elifazui Amaleką. ¦itie yra Ezavo ¸monos Ados sūnūs. 13 Reuelio sūnūs: Nahatas ir Zerachas, ¦ama ir Miza. Jie yra Ezavo ¸monos Basmatos sūnūs. 14 Ezavo ¸monos Oholibamos, Cibeono sūnaus Anos dukters, sūnūs: Jeu¨as, Jalamas ir Korachas. 15 ¦ie yra Ezavo sūnų kunigaik¨čiai—Ezavo pirmagimio Elifazo sūnūs: Temanas, Omaras, Cefojas, Kenazas, 16 Korachas, Gatamas, Amalekas­i¨ Elifazo kilę kunigaik¨čiai Edomo kra¨te. Jie yra Ados sūnūs. 17 Ezavo sūnaus Reuelio sūnūs: Nahatas, Zerachas, ¦ama, Miza­i¨ Reuelio kilę kunigaik¨čiai Edomo kra¨te. Jie Ezavo ¸monos Basmatos sūnūs. 18 Ezavo ¸monos Oholibamos sūnūs: Jeu¨as, Jalamas ir Korachas. Tai i¨ Anos dukters Oholibamos, Ezavo ¸monos, kilę kunigaik¨čiai. 19 Jie yra Ezavo, tai yra Edomo sūnūs­tos ¨alies kunigaik¨čiai. 20 Horo Seyro sūnūs, gyvenę kra¨te: Lotanas, ¦obalas, Cibeonas, Ana, 21 Di¨onas, Eceras, Di¨anas. Jie horų, Seyro sūnų, kunigaik¨čiai Edomo kra¨te. 22 Lotano vaikai: Horis, Hemamas ir Lotano sesuo Timna. 23 Sobalio sūnūs: Alvanas, Manahatas, Ebalas, ¦efojas ir Onamas. 24 Cibeono sūnūs: Aja ir Ana. Ana, beganydamas savo tėvo Cibeono asilus, dykumoje rado ¨iltąsias versmes. 25 Anos vaikai: Di¨onas ir duktė Oholibama. 26 Di¨ono sūnūs: Hemdanas, E¨banas, Itranas ir Keranas. 27 Ecero sūnūs: Bilhanas, Zaavanas ir Akanas. 28 Di¨ano sūnūs: Ucas ir Aranas. 29 Horai: Lotanas, ¦obalas, Zibeonas, Anas, 30 Di¨onas, Eceras ir Di¨anas­horų kunigaik¨čiai Seyro kra¨te. 31 ¦itie karaliai valdė Edomo kra¨tą, kai izraelitai dar neturėjo savo kilmės karaliaus. 32 Edome karaliumi buvo Beoro sūnus Bela: jo miestas vadinosi Dinhaba. 33 Belai mirus, jo vietą u¸ėmė Jobabas, Zeracho i¨ Bocros sūnus. 34 Jobabui mirus, jo vietoje karaliavo Hu¨amas i¨ Temano ¨alies. 35 Hu¨amui mirus, sostą paėmė Bedado sūnus Hadadas, kuris sumu¨ė Midjaną Moabo laukuose ir kurio miestas vadinosi Avitas. 36 Hadadui mirus, jo vietą u¸ėmė Samla i¨ Masrekos. 37 Samlai mirus, karaliavo Saulius i¨ Rehoboto. 38 Sauliui mirus, sostas atiteko Achboro sūnui Baal Hananui. 39 Achboro sūnui Baal Hananui mirus, jo vietą u¸ėmė Hadaras. Jo miestas vadinosi Pavas. Jo ¸mona buvo vardu Mehetabelė; ji buvo Me Zahabo dukters Matredos duktė. 40 Ezavo kunigaik¨čių vardai pagal jų kilmę ir vietos pavadinimą: Timna, Alva, Jetetas, 41 Oholibama, Ela, Pinonas, 42 Kenazas, Temanas, Mibcaras, 43 Magdielis, Iramas. ¦itie Edomo kunigaik¨čiai gyveno jų nuosavame kra¨te. Ezavas­edomitų protėvis.

Prad¸ios knyga 37

 

1 Jokūbas apsigyveno Kanaano ¨alyje, kur jo tėvas buvo ateivis. 2 Tokia yra Jokūbo istorija. Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su savo broliais avis; vaikinas gyveno su savo tėvo ¸monų Bilhos ir Zilpos sūnumis. Juozapas prane¨davo tėvui, kai jie ką pikta kalbėdavo. 3 Izraelis mylėjo Juozapą labiau u¸ kitus savo sūnus, nes jis gimė jam sulaukus ¸ilos senatvės. Tėvas jam padarė margą apdarą. 4 Jo broliai, pastebėję, kad jų tėvas Juozapą myli labiau u¸ visus brolius, neapkentė jo ir nesugyveno su juo. 5 Kartą Juozapas sapnavo sapną ir jį papasakojo savo broliams. Tada jie ėmė dar labiau jo nekęsti. 6 Jis jiems tarė: “Pasiklausykite mano sapno: 7 ¨tai mes ri¨ome pėdus laukuose; mano pėdas atsistojo ir stovėjo tiesus, o jūsų pėdai sustojo aplinkui ir nusilenkė prie¨ mano pėdą”. 8 Broliai jam atsakė: “Bene būsi mūsų karalius? O gal mus valdysi?” Ir jie dar labiau jo neapkentė dėl jo sapnų ir jo kalbų. 9 Jis sapnavo dar kitą sapną ir papasakojo savo broliams: “Sapnavau dar vieną sapną, kad saulė, mėnulis ir vienuolika ¸vaig¸d¸ių lenkėsi prie¨ mane”. 10 Kai jis papasakojo tą sapną savo tėvui ir savo broliams, tėvas jį subarė: “Koks čia sapnas! Nejaugi a¨, tavo motina ir broliai ateisime ir nusilenksime iki ¸emės prie¨ tave?” 11 Jo broliai pavydėjo jam, bet tėvas įsidėmėjo tuos ¸od¸ius. 12 Kartą jo broliai ganė tėvo avis prie Sichemo. 13 Tėvas tarė Juozapui: “Ar tavo broliai negano prie Sichemo? Eik¨, a¨ tave pasiųsiu pas juos!” Jis atsiliepė: “A¨ čia!” 14 “Eik, pa¸iūrėk, kaip tavo broliams ten sekasi, ir parėjęs prane¨k man”. Taigi tėvas i¨siuntė Juozapą i¨ Hebrono slėnio į Sichemą. 15 Vienas vyras sutiko Juozapą beklaid¸iojantį lauke ir paklausė: “Ko ie¨kai?” 16 Jis atsakė: “Ie¨kau savo brolių. Pasakyk man, kur jie gano?” 17 Tas vyras atsakė: “Jie i¨ėjo i¨ čia. Nugirdau juos kalbant: ‘Eikime į Dotaną’ ”. Juozapas ėjo paskui savo brolius ir rado juos Dotane. 18 Jie, i¨ tolo pamatę jį ateinant, slapta susimokė jį nu¸udyti. 19 Jie sakė vienas kitam: “¦tai ateina sapnuotojas! 20 Dabar u¸mu¨kime jį, įmeskime į duobę ir sakykime: ‘Plė¨rus ¸vėris jį suėdė’; tada pamatysime, kas bus i¨ jo sapnų!” 21 Bet Rubenas, tai i¨girdęs, i¨gelbėjo jį i¨ jų rankų, sakydamas: “Ne¸udykime jo. 22 Nepraliekite kraujo! Įmeskite jį į ¨itą dykumoje esančią duobę, bet nesutepkite savo rankų!” Jis taip kalbėjo, norėdamas jį i¨gelbėti i¨ jų rankų ir sugrą¸inti tėvui. 23 Juozapui atėjus pas brolius, jie nutraukė nuo jo margąjį apdarą, kuriuo jis vilkėjo, 24 ir, sugriebę jį, įmetė į duobę, kurioje nebuvo vandens. 25 Tada jie susėdo valgyti. Staiga jie pamatė izmaelitų karavaną, ateinantį i¨ Gileado, ir jų kupranugarius, ne¨ančius kvepalų, balzamo ir miros. Jie traukė į Egiptą. 26 Judas tarė savo broliams: “Ką laimėsime, u¸mu¨ę savo brolį ir nuslėpę jo kraują? 27 Parduokime jį izmaelitams ir nesutepkime savo rankų. Juk jis mūsų brolis, mūsų kūnas!” Broliai paklausė jo. 28 Einant pro ¨alį Midjano pirkliams, jie, i¨traukę Juozapą i¨ duobės, pardavė izmaelitams u¸ dvide¨imt sidabrinių; tie nusivedė Juozapą į Egiptą. 29 Rubenas, sugrį¸ęs prie duobės ir pamatęs, kad Juozapo nebėra, perplė¨ė savo drabu¸ius. 30 Sugrį¸ęs pas brolius, tarė: “Vaiko nebėra! Kur a¨ eisiu!” 31 Jie paėmė Juozapo apdarą ir, papjovę o¸į, tą apdarą pamirkė jo kraujyje 32 ir pasiuntė jį tėvui, sakydami: “¦tai ką radome. Pa¸iūrėk, ar tai ne tavo sūnaus apdaras?” 33 Pa¸inęs jį, tėvas tarė: “Tai mano sūnaus apdaras! Plė¨rus ¸vėris jį suėdė! Juozapas tikrai sudraskytas!” 34 Jokūbas persiplė¨ė drabu¸ius, u¸sivilko a¨utinę ir daugelį dienų gedėjo savo sūnaus. 35 Visi jo sūnūs ir dukterys guodė jį, tačiau jis nesidavė guod¸iamas ir tarė: “A¨ gedėdamas nueisiu į mirusiųjų buveinę pas savo sūnų”. Taip jį apraudojo jo tėvas. 36 Tuo metu midjaniečiai Egipte pardavė jį Potifarui, faraono rūmų valdininkui, sargybos vir¨ininkui.

Prad¸ios knyga 38

 

1 Judas pasitraukė nuo savo brolių ir apsigyveno pas vieną adulamietį, vardu Hyras. 2 Ten Judas pamatė kanaaniečio ¦ūvos dukterį ir paėmė ją, ir įėjo pas ją. 3 Ji pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Eru. 4 Ji pastojo dar kartą ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Onanu. 5 Ir dar kartą ji pastojo, ir pagimdė sūnų, kurį pavadino ¦ela. Judas tada gyveno Kezibe. 6 Judas paėmė savo pirmagimiui Erui ¸moną, vardu Tamara. 7 Eras, Judo pirmagimis, buvo nedoras Vie¨paties akyse, ir Vie¨pats jį numarino. 8 Tada Judas tarė sūnui Onanui: “Įeik pas savo brolio ¸moną ir vesk ją, ir atgaivink savo brolio palikuonis”. 9 Onanas ¸inojo, kad palikuonys nepriklausys jam. Todėl įeidamas pas savo brolio ¸moną i¨liejo sėklą ¸emėn, kad neduotų broliui palikuonių. 10 Vie¨pačiui nepatiko jo elgesys, todėl ir jį numarino. 11 Judas tarė savo marčiai Tamarai: “Gyvenk kaip na¨lė savo tėvo namuose, kol u¸augs mano sūnus ¦ela”. Nes jis bijojo, kad ir tas nemirtų kaip jo broliai. Tamara nuėjo gyventi į savo tėvo namus. 12 Po kurio laiko mirė Judo ¸mona, ¦ūvos duktė. Gedulo laikui praėjus, Judas su savo draugu adulamiečiu Hyru ėjo į Timną pas savo avių kirpėjus. 13 Tamarai buvo prane¨ta: “¦tai tavo uo¨vis eina į Timną avių kirpti”. 14 Ji nusivilko savo na¨lės drabu¸ius, apsidengė ¨ydu ir atsisėdo prie Enaimo vartų, kurie yra pakelėje į Timną. Ji ¸inojo, kad ¦ela buvo u¸augęs, tačiau ji nebuvo jam duota į ¸monas. 15 Judas ją palaikė paleistuve, nes ji buvo u¸dengusi savo veidą. 16 Jis pasuko prie jos ir tarė: “Leisk man įeiti pas tave”. Jis ne¸inojo, kad tai buvo jo marti, o ji klausė: “Ką man duosi?” 17 Jis atsakė: “A¨ tau atsiųsiu o¸iuką i¨ savo bandos”. Ji paklausė: “Ar duosi man u¸statą, kol jį atsiųsi?” 18 Jis paklausė: “Ko nori u¸statu?” Ji atsakė: “Tavo antspaudo, virvės ir lazdos, kuri yra tavo rankoje”. Jis davė jai tai, įėjo pas ją, ir ji pastojo. 19 Jam i¨ėjus, ji nusiėmė ¨ydą, persirengė na¨lės drabu¸iais ir grį¸o namo. 20 Kai Judo draugas adulamietis nuvedė o¸iuką, kad atsiimtų u¸statą i¨ moteri¨kės, jos nerado. 21 Jis klausinėjo vietos ¸monių: “Kur yra paleistuvė, kuri buvo Enaime prie kelio?” Jie atsakė: “Čia nebuvo jokios paleistuvės”. 22 Jis tada sugrį¸o pas Judą ir pasakė: “A¨ jos neradau, ir tos vietos ¸monės sakėsi nieko ne¸iną apie jokią paleistuvę”. 23 Judas tarė: “Tegul pasilaiko mano u¸statą, kad neapsijuoktume. A¨ jai siunčiau o¸iuką, bet tu negalėjai jos surasti”. 24 Po trijų mėnesių Judui buvo prane¨ta: “Tavo marti Tamara paleistuvavo ir pastojo”. Judas liepė: “Atveskite ją, kad ji būtų sudeginta”. 25 Kai ją i¨vedė, ji pasiuntė ¸inią savo uo¨viui: “A¨ pastojau nuo vyro, kuriam priklauso ¨itie daiktai. I¨tirk, kam priklauso ¨itas antspaudas, virvė ir lazda”. 26 Judas atpa¸inęs tarė: “Ji yra teisesnė u¸ mane, nes a¨ jos nedaviau savo sūnui ¦elai”. Ir daugiau jis jos nepa¸ino. 27 Gimdymo metu paai¨kėjo, kad dvyniai yra jos įsčiose. 28 Jai begimdant, vienas i¨ki¨o ranką. Pribuvėja paėmė ir u¸ri¨o ant jo rankos raudoną siūlą, sakydama: “¦itas pirmas i¨ėjo”. 29 Bet jis įtraukė ranką atgal, ir ¨tai i¨ėjo jo brolis. Ji tarė: “¦tai kaip tu prasiver¸ei”. Jį tad pavadino Perecu. 30 Paskui gimė jo brolis, ant kurio rankos buvo raudonas siūlas; jį pavadino Zerachu.

Prad¸ios knyga 39

 

1 Juozapą nuvedė į Egiptą, ir egiptietis Potifaras, faraono rūmų valdininkas, sargybos vir¨ininkas, jį nupirko i¨ izmaelitų. 2 Ir Vie¨pats buvo su Juozapu, ir jam viskas sekėsi. Jis gyveno savo valdovo, egiptiečio, namuose. 3 Jo valdovas pastebėjo, kad Vie¨pats buvo su juo ir kad visa, ką jis darė, Vie¨pats laimino. 4 Juozapas rado Potifaro akyse malonę; jis tarnavo jam, ir tas paskyrė jį savo namų prievaizdu, ir visa pavedė jam tvarkyti. 5 Nuo to laiko, kai jis paskyrė Juozapą prievaizdu savo namuose, Vie¨pats laimino egiptiečio namus dėl Juozapo; Vie¨paties palaima buvo ant visko, ką jis turėjo namuose ir laukuose. 6 Jis visa, ką turėjo, pavedė Juozapui; pats niekuo nesirūpino, tik maistu, kurį valgė. Juozapas buvo dailus ir gra¸aus veido. 7 Po kurio laiko jo valdovo ¸mona atkreipė dėmesį į Juozapą ir tarė: “Sugulk su manimi”. 8 Bet jis jai atsakė: “Mano valdovas niekuo nesirūpina ir visa, ką jis turi, atidavė į mano rankas. 9 ¦iuose namuose nėra didesnio u¸ mane, ir jis nieko man nedraud¸ia i¨skyrus tave, nes tu esi jo ¸mona. Kaip tad galėčiau padaryti tokią piktadarystę ir nusidėti prie¨ Dievą?” 10 Ji kiekvieną dieną kalbino Juozapą, tačiau jis nesutiko sugulti ir būti su ja. 11 Vieną dieną Juozapas atėjo į namus savo reikalais ir nieko daugiau tuo metu namuose nebuvo. 12 Ji nutvėrė jį u¸ jo drabu¸io ir sakė: “Sugulk su manimi”. Bet jis, i¨sinėręs i¨ drabu¸io, i¨trūko ir i¨bėgo laukan. 13 Pamačiusi, kad jis paliko savo drabu¸į jos rankoje ir i¨bėgo laukan, 14 ji pasi¨aukė nami¨kius ir jiems tarė: “´iūrėkite! Jis atvedė mums vyrą, hebrają, kad tas tyčiotųsi i¨ mūsų. Jis atėjo pas mane, norėdamas sugulti su manimi, bet a¨ ėmiau garsiai ¨aukti. 15 Kai jis i¨girdo mane ¨aukiant, paliko drabu¸į pas mane ir i¨bėgo”. 16 Ji pasilaikė jo drabu¸į, kol grį¸o valdovas. 17 Tada ji tais pačiais ¸od¸iais kalbėjo jam: “Pas mane atėjo tas vergas, hebrajas, kurį mums atvedei, kad pasityčiotų i¨ manęs. 18 Bet kai a¨ pradėjau garsiai ¨aukti, jis paliko savo drabu¸į pas mane ir i¨bėgo”. 19 Valdovas, i¨girdęs ¸monos ¸od¸ius, kuriais ji kalbėjo: “Taip tavo vergas pasielgė su manimi”, u¸sidegė pykčiu. 20 Ir Juozapo valdovas paėmė jį, ir atidavė į kalėjimą, kur kalėjo karaliaus kaliniai. 21 Bet Vie¨pats buvo su Juozapu ir parodė jam savo gailestingumą, ir davė jam rasti malonę kalėjimo vir¨ininko akyse. 22 ¦is pavedė Juozapui rūpintis visais kaliniais ir visi darbai buvo jo prie¸iūroje. 23 Kalėjimo vir¨ininkas niekuo nesidomėjo, kas buvo Juozapui pavesta, nes Vie¨pats buvo su juo ir visuose darbuose jam duodavo sėkmę.

Prad¸ios knyga 40

 

1 Po kurio laiko nusikalto Egipto karaliui jo vyno pilstytojas ir duonkepys. 2 Faraonas supyko ant abiejų savo valdininkų: ant vyno pilstytojų vir¨ininko ir duonkepių vir¨ininko. 3 Jis įsakė juos u¸daryti sargybos vir¨ininko kalėjime, kur kalėjo Juozapas. 4 Sargybos vir¨ininkas pavedė Juozapui juos pri¸iūrėti ir jiems patarnauti. Jie ten sėdėjo ilgesnį laiką. 5 Egipto karaliaus vyno pilstytojas ir duonkepys tą pačią naktį sapnavo sapną, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reik¨mę. 6 Juozapas, įėjęs pas juos rytą, pastebėjo juos esant prislėgtus. 7 Jis paklausė jų: “Kodėl ¨iandien jūsų veidai tokie paniurę?” 8 Jie atsakė: “Sapnavome sapną, bet nėra, kas jį i¨ai¨kintų”. Juozapas jiems tarė: “Argi ne i¨ Dievo ateina i¨ai¨kinimas? Papasakokite juos man”. 9 Tuomet vyno pilstytojų vir¨ininkas papasakojo savo sapną Juozapui: “A¨ sapnavau, kad pasirodė vynmedis prie¨ mane. 10 Jis turėjo tris ¨akeles, i¨leido pumpurus, i¨skleidė ¸iedus ir subrandino vynuoges ant kekių. 11 Faraono taurę laikiau savo rankoje. Paėmiau vynuogių, i¨spaud¸iau jas į faraono taurę ir padaviau taurę faraonui”. 12 Juozapas jam atsakė: “¦tai sapno i¨ai¨kinimas: trys ¨akelės yra trys dienos. 13 Po trijų dienų faraonas sugrą¸ins tave tarnybon, ir tu padavinėsi faraonui taurę į jo ranką, kaip pirma darydavai, kai buvai jo vyno pilstytojas. 14 Atsimink mane, kai tau bus gerai, ir pasigailėk manęs, paminėk mane faraonui ir padėk man i¨eiti i¨ ¨itų namų. 15 A¨ esu pavogtas i¨ hebrajų kra¨to ir čia nesu nusikaltimo padaręs, u¸ kurį mane laikytų kalėjime”. 16 Kepėjų vir¨ininkas girdėdamas, kad jis gerai i¨ai¨kino, tarė Juozapui: “O a¨ sapnuodamas mačiau tris pintines ant savo galvos. 17 Vir¨utinėje pintinėje buvo įvairių keptų valgių faraonui, ir pauk¨čiai lesė i¨ tos pintinės”. 18 Juozapas atsakė: “¦tai sapno i¨ai¨kinimas: trys pintinės yra trys dienos. 19 Po trijų dienų faraonas nukirs tavo galvą, tave pakabins ant med¸io, ir pauk¨čiai les tavo kūną”. 20 Trečiąją dieną buvo faraono gimtadienis ir jis i¨kėlė puotą visiems savo tarnams. Jis atsiminė savo vyriausiąjį vyno pilstytoją ir vyriausiąjį duonkepį. 21 Faraonas sugrą¸ino vyriausiąjį vyno pilstytoją į jo tarnybą, ir jis vėl padavinėjo taurę faraonui. 22 O kepėjų vir¨ininką jis įsakė pakarti, kaip Juozapas buvo jiems i¨ai¨kinęs. 23 Tačiau vyno pilstytojų vir¨ininkas neatsiminė Juozapo ir pamir¨o jį.

Prad¸ios knyga 41

 

1 Dvejiems metams praėjus, faraonas sapnavo: jis stovėjo prie upės, 2 ir i¨ jos i¨lipo septynios karvės, gra¸ios ir riebios, ir jos ganėsi lankoje. 3 O po jų i¨lipo i¨ upės kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir atėjo prie tų karvių upės pakrantėje. 4 Liesosios karvės surijo anas septynias gra¸iąsias ir riebiąsias karves. Ir faraonas pabudo. 5 Vėl u¸migęs sapnavo antrą kartą: septynios varpos i¨augo i¨ vieno stiebo, pilnos ir gra¸ios. 6 O po jų i¨dygo septynios tu¨čios ir rytų vėjo i¨d¸iovintos varpos. 7 Tu¨čiosios varpos prarijo septynias pilnąsias ir gra¸iąsias varpas. Faraonas pabudo ir suprato, kad tai sapnas. 8 Tą rytą faraonas buvo neramus. Jis pasikvietė visus Egipto ¸ynius ir i¨minčius ir papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo nė vieno, kuris galėtų juos i¨ai¨kinti. 9 Tada vyno pilstytojų vir¨ininkas kalbėjo faraonui: “A¨ ¨iandien prisimenu savo nusikaltimus. 10 Faraonas buvo u¸sirūstinęs ant savo tarnų ir atidavė mane ir vyriausiąjį duonkepį u¸daryti į sargybos vir¨ininko kalėjimą. 11 Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reik¨mę. 12 Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos vir¨ininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums i¨ai¨kino mūsų sapnų reik¨mę. 13 Kaip jis i¨ai¨kino, taip ir įvyko: mane sugrą¸ino į mano tarnybą, o aną pakorė”. 14 Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą, ir jie skubiai jį i¨leido i¨ kalėjimo. Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabu¸ius, atėjo pas faraoną. 15 Faraonas tarė Juozapui: “Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį i¨ai¨kinti. A¨ girdėjau, kad tu gerai ai¨kini sapnus”. 16 Juozapas atsakė faraonui: “Ne a¨, o Dievas duos faraonui palankų ai¨kinimą”. 17 Faraonas pasakojo Juozapui: “Sapnavau stovįs ant upės kranto. 18 I¨ upės i¨lipo septynios karvės, riebios ir gra¸ios, ir jos ganėsi lankoje. 19 Po jų i¨lipo kitos septynios karvės, menkos, labai bjaurios ir liesos. A¨ nesu matęs tokių bjaurių karvių visoje Egipto ¨alyje. 20 Liesosios ir bjauriosios karvės surijo anas septynias riebiąsias karves. 21 Tačiau nebuvo ¸ymu, kad jos būtų ką prarijusios; jos tebebuvo liesos kaip prad¸ioje. Po to a¨ pabudau. 22 Sapne a¨ dar regėjau: septynios varpos i¨augo i¨ vieno stiebo, pilnos ir gra¸ios. 23 Po jų i¨dygo septynios tu¨čios, plonos ir rytų vėjo i¨d¸iovintos varpos. 24 Plonosios varpos prarijo septynias gra¸iąsias varpas. A¨ tai papasakojau ¸yniams, bet nė vienas negalėjo i¨ai¨kinti”. 25 Juozapas atsakė faraonui: “Faraono sapnai rei¨kia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti. 26 Septynios gra¸iosios karvės yra septyneri metai ir septynios gra¸iosios varpos yra septyneri metai. Sapnas rei¨kia vieną ir tą patį. 27 O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tu¨čiosios, rytų vėjo i¨d¸iovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai. 28 Todėl a¨ sakiau faraonui, kad Dievas parodė jam, ką Jis ketina daryti. 29 Ateina septyneri didelio pertekliaus metai visoje Egipto ¨alyje. 30 Bet po jų seks septyneri bado metai, per kuriuos pasimir¨ buvusi gausa; badas sunaikins ¨alį. 31 Buvęs perteklius bus u¸mir¨tas ¨alyje dėl bado, nes jis bus labai baisus. 32 Du kartus pasikartojęs faraono sapnas rei¨kia, jog tai yra tikrai Dievo nustatyta ir greitai įvyks. 33 Dabar faraonas tegul parenka protingą ir sumanų vyrą ir paskiria jį Egipto ¨alies valdytoju. 34 Tegul įsako faraonas paskirti prievaizdus visoje ¨alyje, kurie surinks penktąją Egipto ¨alies derliaus dalį per septynerius derlingus metus. 35 Visą ¨itą būsimųjų gerų metų derlių tegul supila į aruodus, esančius faraono valdomuose miestuose, ir tegul saugoja jį maistui. 36 Tas maistas bus atsarga septyneriems bado metams, kurie vargins Egipto ¨alį, kad kra¨tas nepra¸ūtų bado metu”. 37 Tas patarimas patiko faraonui ir visiems jo tarnams, 38 ir jis tarė: “Ar rasime tokį vyrą kaip ¨is, kuriame būtų Dievo Dvasia?” 39 Faraonas kalbėjo Juozapui: “Kadangi Dievas tau visa tai aprei¨kė, tai nėra nė vieno, kuris būtų toks protingas ir sumanus kaip tu. 40 Tu būsi mano namų valdytoju, ir tavo ¸od¸io klausys visi ¸monės. Tik sostu a¨ būsiu auk¨čiau tavęs”. 41 Toliau faraonas tarė Juozapui: “A¨ tave skiriu visos Egipto ¨alies valdytoju”. 42 Faraonas numovė nuo savo pir¨to ¸iedą ir jį u¸movė Juozapui; ir aprengė jį ploniausios drobės drabu¸iais, ir u¸kabino jam ant kaklo auksinę grandinę. 43 Ir liepė jį ve¸ti savo antruoju ve¸imu, ir prie¨akyje jo ¨aukti: “Klaupkitės!” Tuo būdu jis tapo visos Egipto ¨alies valdytoju. 44 Be to, faraonas tarė Juozapui: “A¨ faraonas, ir be tavo ¸inios niekas nepakels nei rankos, nei kojos visoje Egipto ¨alyje!” 45 Faraonas pavadino Juozapą Cafnat Paneachu ir jam davė ¸moną Asenatą, Ono kunigo Potiferos dukterį. Ir Juozapas keliavo po visą Egipto ¨alį. 46 Juozapas buvo trisde¨imties metų am¸iaus, kai jis stovėjo faraono, Egipto karaliaus, akivaizdoje ir i¨ėjęs i¨ faraono apkeliavo visą Egipto ¸emę. 47 Per septynerius pertekliaus metus ¨alyje viskas gausiai u¸derėjo. 48 Jis surinko visą septynerių metų maistą ir sukrovė jį miestų sandėliuose. Aplink kiekvieną miestą esančių laukų derlių jis sukrovė tame mieste. 49 Juozapas pripildė aruodus javų kaip jūros smilčių, tiek daug, kad jų nebuvo įmanoma suskaičiuoti. 50 Prie¨ u¸einant bado metams, Juozapui gimė du sūnūs i¨ Asenatos, Ono kunigo Potiferos dukters. 51 Juozapas pirmąjį pavadino Manasu: “Dievas leido man pamir¨ti visą mano vargą ir mano tėvo namus”. 52 Antrąjį jis pavadino Efraimu: “Dievas padarė mane vaisingą mano vargo ¨alyje”. 53 Pasibaigė septyneri pertekliaus metai Egipto ¨alyje. 54 Prasidėjo septyneri bado metai, kaip Juozapas buvo sakęs. Badas siautė visose ¨alyse, tačiau Egipte buvo duonos. 55 Badui prasidėjus visoje Egipto ¨alyje, ¸monės kreipėsi į faraoną, pra¨ydami duonos. Faraonas sakė: “Eikite pas Juozapą! Ką jis jums sakys, darykite”. 56 Badas i¨siplėtė visoje ¸emėje. Juozapas atidarė javų sandėlius ir pardavinėjo javus egiptiečiams, nes kilo baisus badas Egipto ¨alyje. 57 I¨ įvairių kra¨tų ¸monės ėjo į Egiptą pas Juozapą pirkti javų, nes buvo baisus badas visose ¨alyse.

Prad¸ios knyga 42

 

1 Jokūbas, i¨girdęs, kad javai parduodami Egipte, tarė savo sūnums: “Ko ¸iūrite vienas į kitą? 2 Girdėjau, kad javai parduodami Egipte. Vykite tenai ir nupirkite javų, kad gyventume ir nemirtume”. 3 De¨imt Juozapo brolių i¨keliavo pirkti javų į Egiptą. 4 Tačiau Jokūbas neleido Juozapo brolio Benjamino eiti su broliais, nes bijojo, kad jam neatsitiktų nelaimė. 5 Izraelio sūnūs kartu su kitais atėjo pirkti javų, nes badas siautė Kanaano ¨alyje. 6 Juozapas buvo Egipto ¨alies valdytojas. Jis pardavinėjo javus visoms ¸emės tautoms. Atėję Juozapo broliai nusilenkė prie¨ jį iki ¸emės. 7 Juozapas, pamatęs savo brolius, atpa¸ino juos, bet jis elgėsi su jais tarsi su svetimais. ¦iurk¨čiai su jais kalbėdamas, klausė: “I¨ kur atvykote?” Jie atsakė: “I¨ Kanaano ¨alies maisto pirkti”. 8 Juozapas atpa¸ino savo brolius, tačiau jie neatpa¸ino jo. 9 Juozapas atsiminė sapnus, kuriuos jis sapnavo apie juos, ir jiems tarė: “Jūs esate ¸valgai! Atvykote i¨¸valgyti silpnesniųjų ¨alies vietų”. 10 Jie atsakė jam: “Ne, mūsų vie¨patie! Tavo tarnai atėjo nusipirkti maisto. 11 Mes visi esame vieno vyro sūnūs, dori ¸monės. Tavo tarnai nėra ¸valgai”. 12 Tačiau jis jiems tarė: “Ne! Jūs atėjote i¨¸valgyti silpnesniųjų ¨alies vietų!” 13 Jie atsakė: “Tavo tarnų yra dvylika brolių, vieno tėvo sūnų, Kanaano ¨alyje. Jauniausias liko pas tėvą namuose, o vieno jau nebėra”. 14 Bet Juozapas jiems atsakė: “Yra taip, kaip jums sakiau. Jūs esate ¸valgai! 15 Taip jūs būsite i¨tirti. Prisiekiu, kaip gyvas faraonas, jūs nei¨eisite i¨ čia, kol atvyks jūsų jaunesnysis brolis! 16 Pasiųskite vieną i¨ jūsų atvesti jūsų brolį! Jūs būsite suimti, kol bus i¨tirti jūsų ¸od¸iai, ar tiesą sakote, ar meluojate. Jei ne, kaip gyvas faraonas, jūs esate ¸valgai!” 17 Tris dienas jis i¨laikė juos suimtus. 18 Trečią dieną Juozapas jiems tarė: “I¨liksite gyvi su viena sąlyga, nes a¨ bijau Dievo. 19 Jei jūs esate dori, vienas i¨ jūsų telieka suimtas, o kiti keliaukite, pargabenkite javų savo ¨eimoms nuo bado apsiginti. 20 Bet atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį, kad jūsų ¸od¸iai pasirodytų tikri ir nemirtumėte!” 21 Jie kalbėjosi: “I¨ tikrųjų esame nusikaltę savo broliui: mes matėme jo sielvartą, kai jis mus maldavo, bet neklausėme. Todėl ¨ita bėda u¸klupo mus”. 22 Rubenas sakė jiems: “Ar a¨ jums nesakiau: ‘Nenusikalskite prie¨ vaiką!’ Bet jūs neklausėte. Todėl ¨tai i¨ie¨komas jo kraujas”. 23 Jie ne¸inojo, kad Juozapas suprato jų kalbą, nes jis su jais kalbėjo per vertėją. 24 Pasitraukęs nuo jų, jis verkė. Tada sugrį¸ęs pas juos, kalbėjo toliau. Jis paėmė i¨ jų Simeoną ir jį suri¨o jų akyse. 25 Juozapas įsakė pripildyti jų mai¨us javais, kiekvieno pinigus įdėti atgal į mai¨ą ir jiems duoti davinį kelionei. Tarnai taip ir padarė. 26 Susikrovę savo javų mai¨us ant asilų, jie i¨keliavo. 27 Vienas atri¨o savo mai¨ą u¸eigoje, norėdamas pa¨erti asilą, ir pamatė pinigus. Jie buvo mai¨o vir¨uje. 28 Jis su¨uko broliams: “Mano pinigai grą¸inti man. ¦tai jie mai¨e!” Jų ¨irdys nusiminė, ir jie drebėdami ¸iūrėjo vienas į kitą ir kalbėjo: “Ką Dievas mums padarė?” 29 Parėję pas savo tėvą Jokūbą į Kanaano ¨alį, jie papasakojo jam visa, kas jiems nutiko: 30 “Vyras, tos ¨alies valdovas, ¨iurk¨čiai kalbėjo su mumis ir mus palaikė ¸valgais. 31 Mes jam sakėme: ‘Esame dori ¸monės, o ne ¸valgai. 32 Mes esame dvylika brolių, vieno tėvo sūnūs. Vieno nebėra, o jauniausias yra pas mūsų tėvą Kanaano ¨alyje’. 33 Tas vyras, ¨alies valdovas, mums atsakė: ‘Patikrinsiu, ar esate dori. Vieną jūsų brolį palikite pas mane, paimkite, ko reikia jūsų ¨eimoms nuo bado apsiginti, keliaukite 34 ir atsiveskite savo jauniausiąjį brolį, kad įsitikinčiau, jog nesate ¸valgai. Tada a¨ jums atiduosiu jūsų brolį ir galėsite laisvai keliauti!’ ” 35 I¨pylę mai¨us, kiekvienas rado įri¨tus savo pinigus. Jie ir jų tėvas, pamatę pinigus, nusigando. 36 Jų tėvas Jokūbas kalbėjo: “Jūs padarėte, kad netekau vaikų! Juozapo nebėra, Simeono nebėra, ir Benjaminą norite paimti. Viskas atsisuko prie¨ mane”. 37 Rubenas atsakė savo tėvui: “Nu¸udyk mano du sūnus, jei a¨ jo neparvesiu! Patikėk jį man ir a¨ tau jį sugrą¸insiu”. 38 Tėvas tarė: “Mano sūnus nekeliaus su jumis, nes jo brolis yra miręs ir jis likęs man vienas. Jei kelyje atsitiks jam nelaimė, tai jūs nuvarysite mano ¸ilus plaukus su sielvartu į kapus”.

Prad¸ios knyga 43

 

1 Badas sunkiai slėgė ¨alį. 2 Kai jie sunaudojo javus, atsigabentus i¨ Egipto, jų tėvas sakė jiems: “Vėl keliaukite ir nupirkite mums maisto”. 3 Judas jam atsakė: “Tas vyras mus grie¸tai įspėjo nepasirodyti jam be jauniausiojo brolio. 4 Jei leisi su mumis mūsų brolį, keliausime ir nupirksime maisto. 5 Bet jeigu neleisi, neisime, nes tas vyras mums pasakė: ‘Nematysite mano veido, jei jūsų brolio nebus su jumis!’ ” 6 Izraelis atsakė: “Kodėl jūs man padarėte tokį skausmą, sakydami tam vyrui turį dar vieną brolį?” 7 Jie atsakė: “Tas vyras nuodugniai klausinėjo apie mus ir mūsų giminę: ‘Ar jūsų tėvas gyvas? Ar dar turite kokį brolį?’ Mes jam atsakėme į ¨ituos klausimus. Argi galėjome ¸inoti, kad jis lieps atvesti mūsų brolį?” 8 Judas kalbėjo savo tėvui Izraeliui: “Leisk berniuką su manimi, kad galėtume vykti ir nemirtume badu mes, tu ir mūsų vaikai. 9 A¨ laiduoju u¸ jį! I¨ mano rankos jo pareikalausi. Jei a¨ jo neparvesiu, būsiu tau nusikaltęs visą am¸ių. 10 Jei nebūtume delsę, būtume jau antrą kartą sugrį¸ę”. 11 Tada jų tėvas Izraelis tarė: “Jei taip, darykite! Pasiimkite į savo mai¨us geriausių ¨io kra¨to vaisių ir nugabenkite tam vyrui dovanų: truputį balzamo, medaus, kvepiančių ¸olių, miros, rie¨utų ir migdolų. 12 Dvigubai tiek pinigų pasiimkite su savimi ir pinigus, kurie buvo jūsų mai¨uose, grą¸inkite i¨ savo rankų. Gal buvo kokia klaida? 13 Imkite taip pat savo brolį ir keliaukite pas tą vyrą. 14 O visagalis Dievas tesuteikia jums malonę to vyro akivaizdoje, kad jis paleistų jums jūsų brolį ir Benjaminą! O jei a¨ tapsiu bevaikis, tai ir būsiu bevaikis”. 15 Vyrai pasiėmė dovanų, dvigubai tiek pinigų ir Benjaminą ir, nukeliavę į Egiptą, prisistatė Juozapui. 16 Juozapas, pamatęs Benjaminą su jais, tarė savo namų prievaizdui: “Įvesk tuos vyrus į namus, papjauk gyvulį ir paruo¨k maisto, nes jie pietaus su manimi!” 17 Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs, ir įvedė juos į jo namus. 18 Jie nusigando, kai juos įvedė į Juozapo namus, ir vienas kitam kalbėjo: “Mus veda dėl pinigų, kuriuos radome savo mai¨uose, kad apkaltintų, suimtų, padarytų mus vergais ir paimtų mūsų asilus”. 19 Todėl jie kreipėsi į Juozapo namų prievaizdą, u¸kalbindami jį prieangyje: 20 “Valdove, paklausyk mūsų! Kai atvykome pirmą kartą pirkti maisto, 21 tai grį¸dami u¸eigoje atri¨ome mai¨us ir kiekvieno mūsų visi pinigai buvo mai¨uose; mes atne¨ėme juos atgal. 22 Be to, atsine¨ėme su savimi dar kitų pinigų maistui pirkti. Mes ne¸inome, kas įdėjo mums pinigus į mai¨us”. 23 Jis atsakė: “Būkite ramūs! Nebijokite! Jūsų ir jūsų tėvo Dievas įdėjo jums lobį į mai¨us. A¨ gavau jūsų pinigus”. Ir jis atvedė Simeoną pas juos. 24 Po to jis įvedė juos į Juozapo namus ir padavė vandens nusiplauti kojoms; jis pa¨ėrė ir jų asilus. 25 Ir jie paruo¨ė dovaną, laukdami Juozapo ateinant vidudienį, nes jie girdėjo, kad ten valgys pietus. 26 Juozapui parėjus namo, jie atne¨ė jam dovaną, kurią turėjo su savimi, ir nusilenkė jam iki ¸emės. 27 Jis klausinėjo, kaip jiems sekasi: “Ar sveikas jūsų senasis tėvas, apie kurį pasakojote? Ar jis dar gyvas?” 28 Jie atsakė: “Tavo tarnas, mūsų tėvas, yra sveikas ir gyvas”. Jie vėl ¸emai nusilenkė. 29 Pamatęs savo brolį Benjaminą, savo motinos sūnų, klausė: “Ar ¨itas yra jūsų jauniausiasis brolis, apie kurį pasakojote?” Ir tarė jam: “Dievas tebūna tau malonus, mano sūnau!” 30 Juozapas i¨skubėjo, nes jis susijaudino dėl brolio ir ie¨kojo vietos i¨siverkti. Ir įėjo į savo kambarį, ir ten verkė. 31 Jis nusiprausė veidą, i¨ėjo ir susitvardęs tarė: “Paduokite valgį!” 32 Jie padėjo Juozapui atskirai, broliams atskirai, su juo valgiusiems egiptiečiams taip pat atskirai. Mat egiptiečiai negali valgyti drauge su hebrajais, nes tai jiems yra pasibjaurėjimas. 33 Jie susėdo prie¨ jį, pirmagimis pagal savo pirmagimystę, o jauniausias pagal savo jaunumą. Ir jie ¸vilgčiojo vienas į kitą nustebę. 34 Valgiai jiems buvo ne¨ami i¨ Juozapui skirtų patiekalų, bet Benjaminas gavo penkis kartus daugiau negu kiti. Jie gėrė vyną ir linksminosi su juo.

Prad¸ios knyga 44

 

1 Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: “Pripilk tų vyrų mai¨us, kiek tik jie pajėgia pane¨ti, ir įdėk kiekvieno pinigus į jo mai¨ą. 2 O mano sidabrinę taurę įdėk į jauniausiojo mai¨ą kartu su pinigais u¸ javus”. Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs. 3 Rytui i¨au¨us, i¨leido juos su jų asilais. 4 Vos tik jiems i¨ėjus i¨ miesto, Juozapas tarė namų prievaizdui: “Vykis tuos vyrus ir, juos pasivijęs, sakyk: ‘Kodėl jūs atsilyginote piktu u¸ gera? 5 Kodėl pavogėte mano valdovo sidabrinę taurę? Ar ne i¨ jos geria mano valdovas ir ar ne su ja jis buria? Jūs blogai pasielgėte’ ”. 6 Prievaizdas, juos pasivijęs, kalbėjo tuos ¸od¸ius. 7 Jie atsakė jam: “Kodėl mūsų vie¨pats taip kalba? Gink Dieve, kad tavo tarnai taip pasielgtų! 8 Pinigus, kuriuos radome mai¨uose, atne¨ėme atgal i¨ Kanaano ¨alies. Kaip tad mes vogsime i¨ tavo valdovo namų sidabrą ar auksą? 9 Pas kurį i¨ mūsų ją rasi, tas temir¨ta, o mes visi tapsime tavo valdovo vergais”. 10 Jis atsakė: “Tebūna, kaip sakote! Pas kurį rasiu taurę, taps vergu, o visi kiti būsite nekalti”. 11 Tada kiekvienas jų skubiai pastatė savo mai¨ą ant ¸emės ir atri¨o jį. 12 Jis ėmė ie¨koti, pradėjo nuo vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju. Ir rado taurę Benjamino mai¨e. 13 Jie persiplė¨ė drabu¸ius, u¸dėjo mai¨us ant savo asilų ir sugrį¸o į miestą. 14 Judas ir jo broliai atėjo į Juozapo namus, nes jis dar buvo ten. Jie puolė prie¨ jį ant ¸emės. 15 Juozapas tarė jiems: “Ką padarėte! Argi ne¸inojote, kad toks vyras kaip a¨ tikrai moku burti?” 16 Judas atsakė: “Ką besakysime mūsų valdovui? Kaip bekalbėsime? Ir kuo pasiteisinsime? Dievas rado tavo tarnų kaltę. Mes esame mūsų valdovo vergai, taip pat ir tas, pas kurį rasta taurė”. 17 Juozapas atsakė: “Gink Dieve, kad taip padaryčiau! Tik tas vyras, pas kurį rasta taurė, bus mano vergas, o jūs laisvi keliaukite pas savo tėvą!” 18 Tada priartėjo prie jo Judas ir tarė: “Mano valdove, pra¨au, leisk savo tarnui pasiai¨kinti ir nesupyk ant savo tarno, nes esi kaip faraonas. 19 Mano valdove, tu klausei savo tarnų: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’ 20 Mes atsakėme: ‘Turime seną tėvą ir jauną brolį, gimusį jam senatvėje. Jo brolis yra miręs, ir jis yra vienintelis likęs i¨ savo motinos; tad tėvas jį myli’. 21 Tada liepei: ‘Atveskite, kad jį pamatyčiau savo akimis!’ 22 Mes atsakėme: ‘Berniukas negali palikti savo tėvo, nes tėvas mirs, jei paliks!’ 23 Tada, valdove, pasakei savo tarnams: ‘Jei jūsų jauniausias brolis neateis su jumis, nepasirodykite mano akyse!’ 24 Kai parėjome pas tavo tarną, mūsų tėvą, jam prane¨ėme tavo, valdove, ¸od¸ius. 25 Ir mūsų tėvas tarė: ‘Vėl nukeliavę nupirkite kiek maisto’. 26 Mes atsakėme: ‘Negalime keliauti! Tik jei leisi jauniausią brolį su mumis, keliausime. Mes negalime pasirodyti tam ¸mogui be mūsų jauniausiojo brolio’. 27 Tavo tarnas, mūsų tėvas, atsakė: ‘Jūs patys ¸inote, kad mano ¸mona man pagimdė du sūnus. 28 Vienas i¨ėjo, ir a¨ pasakiau: ‘Jį sudraskė ¸vėris’. Ir a¨ jo daugiau nebemačiau. 29 Jei ir ¨itą paimsite i¨ manęs ir jam atsitiks nelaimė, nuvarysite mano ¸ilus plaukus su sielvartu į kapus’. 30 Taigi, jei dabar pareisiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir su mumis nebus berniuko, prie kurio tėvas labai prisiri¨ęs, 31 jis numirs, matydamas, kad jo nėra su mumis. Ir tavo tarnai nuvarys tavo tarno, mūsų tėvo, ¸ilus plaukus su sielvartu į kapus. 32 Tavo tarnas laidavo u¸ berniuką savo tėvui, sakydamas: ‘Jei a¨ jo neparvesiu, būsiu nusikaltęs tau visą am¸ių’, 33 todėl pra¨au, valdove, palik mane berniuko vietoje tau vergauti, o berniukas tegrį¸ta su broliais! 34 Kaip galėčiau grį¸ti pas savo tėvą be jauniausiojo brolio ir matyti nelaimę, kuri i¨tiks mano tėvą”.

Prad¸ios knyga 45

 

1 Juozapas nebegalėjo susivaldyti ir su¨uko esantiems su juo: “I¨eikite i¨ čia!” Nieko nebuvo prie jo, kai Juozapas prisipa¸ino savo broliams. 2 Jis taip garsiai verkė, kad i¨girdo egiptiečiai ir faraono namai. 3 Juozapas tarė savo broliams: “A¨ esu Juozapas. Ar mano tėvas dar gyvas?” Jo broliai i¨sigandę negalėjo nė ¸od¸io i¨tarti. 4 Juozapas tarė savo broliams: “Prieikite prie manęs!” Jiems priėjus, jis kalbėjo: “A¨ esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą. 5 Nesisielokite ir nebijokite, kad mane pardavėte. Jūsų gyvybei i¨laikyti Dievas mane siuntė pirma jūsų! 6 Tik dveji metai, kai badas ¸emėje; jis dar tęsis penkerius metus, kuriais nebus nei ariama, nei pjaunama. 7 Dievas atsiuntė mane pirma jūsų, kad i¨saugotų jūsų palikuonis ir i¨gelbėtų jūsų gyvybes dideliu i¨gelbėjimu. 8 Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas. Jis mane padarė tėvu faraonui, visų jo namų tvarkytoju ir Egipto ¨alies valdytoju. 9 Skubiai keliaukite pas mano tėvą ir jam sakykite: ‘Taip sako Juozapas: ‘Dievas mane padarė viso Egipto vie¨pačiu. Atvyk pas mane, negai¨k! 10 Gyvensi Go¨eno kra¨te ir būsi arti manęs tu, tavo sūnūs ir vaikaičiai, tavo avys, galvijai ir visa, kas tau priklauso. 11 A¨ tave viskuo aprūpinsiu dar penkerius bado metus, kad tu nenuskurstum su savo ¨eima’. 12 Jūs ir mano brolis Benjaminas mato, kad a¨ jums kalbu. 13 Prane¨kite mano tėvui apie visą mano garbę Egipte ir apie visa, ką matote, ir skubiai atgabenkite čia mano tėvą!” 14 Tada jis puolė savo broliui Benjaminui ant kaklo ir abu verkė. 15 Jis bučiavo visus savo brolius verkdamas. Po to jo broliai kalbėjosi su juo. 16 Faraono namuose pasklido ¸inia: “Atvyko Juozapo broliai”. Tai patiko faraonui ir jo tarnams. 17 Faraonas tarė Juozapui: “Sakyk savo broliams: ‘Apkraukite savo gyvulius ir, sugrį¸ę į Kanaano ¨alį, 18 pasiimkite savo tėvą bei ¨eimas, ir ateikite pas mane. A¨ jums duosiu Egipto geriausią dalį, kad maitintumėtės ¸emės gėrybėmis’. 19 Be to, jiems sakyk: ‘Pasiimkite i¨ Egipto ¨alies ve¸imų savo vaikams bei ¸monoms ir, paėmę savo tėvą, ateikite. 20 Negailėkite savo daiktų palikti, nes geriausia, ką Egipto ¨alis turi, priklausys jums’ ”. 21 Izraelio sūnūs taip ir padarė. Juozapas jiems davė ve¸imus, kaip faraonas įsakė, ir maisto kelionei. 22 Jis davė kiekvienam jų po vieną naują drabu¸į, o Benjaminui­tris ¨imtus sidabrinių ir penkis naujus drabu¸ius. 23 Savo tėvui jis pasiuntė de¨imt asilų, ne¨ančių Egipto gėrybes, ir de¨imt asilių, apkrautų javais bei maistu kelionei. 24 Jis i¨leido savo brolius ir, jiems i¨vykstant, tarė: “Nesibarkite kelionėje!” 25 Ir jie i¨ėjo i¨ Egipto, ir atėjo į Kanaano ¸emę pas savo tėvą Jokūbą. 26 Ir prane¨ė jam: “Juozapas gyvas ir yra visos Egipto ¨alies valdytojas”. Jokūbo ¨irdis apmirė, nes jis netikėjo jais. 27 Ir jie persakė jam visus Juozapo ¸od¸ius, kuriuos jis jiems kalbėjo. Kai pamatė ve¸imus, kuriuos atsiuntė Juozapas, kad jį parve¸tų, jų tėvo Jokūbo dvasia atgijo. 28 Ir Izraelis pasakė: “U¸tenka! Mano sūnus Juozapas dar gyvas. Eisiu ir pamatysiu jį prie¨ numirdamas”.

Prad¸ios knyga 46

 

1 Izraelis i¨sirengė su viskuo, ką turėjo, ir, atėjęs į Beer ¦ebą, aukojo aukas savo tėvo Izaoko Dievui. 2 Dievas kalbėjo Izraeliui nakties regėjime: “Jokūbai, Jokūbai!” Tas atsiliepė: “A¨ čia”. 3 Jis kalbėjo: “A¨ esu tavo tėvo Dievas, nebijok eiti į Egiptą; ten padarysiu i¨ tavęs didelę tautą! 4 A¨ lydėsiu tave į Egiptą ir parvesiu atgal, o Juozapas savo ranka u¸spaus tavo akis”. 5 Tada Jokūbas i¨ėjo i¨ Beer ¦ebos. Izraelio sūnūs ve¸ė tėvą Jokūbą, savo vaikus ir ¸monas ve¸imuose, kuriuos faraonas atsiuntė jiems. 6 Jie pasiėmė gyvulius ir visą savo turtą, kurį buvo įsigiję Kanaano ¨alyje, ir atėjo į Egiptą; Jokūbas ir su juo visi jo palikuonys: 7 sūnūs, vaikaičiai, dukterys bei jo sūnų dukterys. Visus savo palikuonis jis atsivedė į Egiptą. 8 ¦itie yra vardai Izraelio vaikų, atėjusių į Egiptą. Jokūbas, jo pirmagimis­Rubenas. 9 Rubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis. 10 Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius. 11 Levio sūnūs: Ger¨onas, Kehatas ir Meraris. 12 Judo sūnūs: Eras, Onanas, ¦ela, Perecas ir Zerachas. Tačiau Eras ir Onanas mirė Kanaano ¨alyje. Faro sūnūs: Esromas ir Hamulas. 13 Isacharo sūnūs: Tola, Pūva, Jobas ir ¦imronas. 14 Zabulono sūnūs: Seredas, Elonas ir Jachleelis. 15 ¦itie yra Lėjos sūnūs, kuriuos ji pagimdė Jokūbui Mesopotamijoje, ir duktė Dina; i¨ viso sūnų bei dukterų buvo trisde¨imt trys asmenys. 16 Gado sūnūs: Cifjonas, Hagis, ¦ūnis, Ecbonas, Eris, Arodis ir Arelis. 17 A¨ero vaikai: Imna, I¨va, I¨vis, Berija ir jų sesuo Seracha. Berijos sūnūs: Heberas ir Malkielis. 18 ¦itie yra vaikai Zilpos, kurią Labanas davė savo dukteriai Lėjai; jų buvo ¨e¨iolika asmenų. 19 Jokūbo ¸monos Rachelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas. 20 Juozapas susilaukė Egipto ¨alyje dviejų sūnų­Manaso ir Efraimo, kuriuos jam pagimdė Ono kunigo Potiferos duktė Asenata. 21 Benjamino sūnūs: Bela, Becheras, A¨belis, Gera, Naamanas, Ehis, Ro¨as, Mupimas, Hupimas ir Ardas. 22 ¦itie yra Rachelės ir Jokūbo vaikai­keturiolika asmenų. 23 Dano sūnus­Hu¨imas. 24 Neftalio sūnūs: Jachceelis, Gūnis, Jeceras ir ¦ilemas. 25 ¦itie yra sūnūs Bilhos, kurią Labanas davė savo dukteriai Rachelei, i¨ viso septyni asmenys. 26 Asmenų, kurie atvyko su Jokūbu į Egiptą, kilusių i¨ jo, neskaičiuojant Jokūbo sūnų ¸monų, i¨ viso buvo ¨e¨iasde¨imt ¨e¨i asmenys. 27 Juozapo sūnūs, gimę Egipte, buvo du. I¨ viso Jokūbo namams priklausančių asmenų, atvykusių į Egiptą, buvo septyniasde¨imt. 28 Jokūbas pasiuntė pas Juozapą pirma savęs Judą, kad nuvestų jį į Go¨eną. Jie atėjo į Go¨eno kra¨tą. 29 Juozapas savo ve¸imu va¸iavo į Go¨eną pasitikti savo tėvo Izraelio. Jį pamatęs, puolė jam ant kaklo ir apsikabinęs ilgai verkė. 30 Izraelis tarė Juozapui: “Dabar galiu mirti, nes pamačiau tavo veidą, kad tu esi gyvas”. 31 Juozapas sakė savo broliams ir visiems atvykusiems: “Eisiu pas faraoną ir prane¨iu jam: ‘Mano broliai ir visi mano tėvo nami¨kiai, kurie gyveno Kanaano ¨alyje, atėjo pas mane. 32 Jie augina gyvulius ir atsigabeno avis, galvijus ir visa, ką turėjo’. 33 Kai faraonas jus pasi¨auks ir klaus: ‘Koks jūsų u¸siėmimas?’, 34 atsakykite: ‘Tavo tarnai yra gyvulių augintojai nuo pat jaunystės iki dabar; tokie buvo ir mūsų tėvai’, kad galėtumėte gyventi Go¨eno kra¨te, nes egiptiečiai bjaurisi gyvulių augintojais”.

Prad¸ios knyga 47

 

1 Juozapas atėjo ir prane¨ė faraonui: “Mano tėvas ir broliai su avimis, galvijais ir visu, ką jie turėjo, atėjo i¨ Kanaano kra¨to, ir dabar jie yra Go¨eno kra¨te”. 2 Jis pasiėmė su savimi penkis savo brolius ir pristatė faraonui. 3 Faraonas paklausė jų: “Koks jūsų u¸siėmimas?” Jie atsakė: “Tavo tarnai yra gyvulių augintojai, tokie buvo ir mūsų tėvai. 4 Mes atvykome kurį laiką pagyventi ¨ioje ¨alyje, nes tavo tarnai neturi ganyklos savo avims­badas siaučia Kanaano kra¨te. Pra¨ome, leisk savo tarnams apsigyventi Go¨eno kra¨te”. 5 Faraonas sakė Juozapui: “Tavo tėvas ir broliai atėjo pas tave. 6 Egipto ¨alis yra tavo ¸inioje. Geriausioje ¨alies dalyje apgyvendink juos! Jie tegyvena Go¨eno kra¨te! Ir jei ¸inai i¨ jų sumanių vyrų, paskirk juos mano bandų pri¸iūrėtojais”. 7 Po to Juozapas nuvedė savo tėvą Jokūbą pas faraoną. Ir Jokūbas palaimino faraoną. 8 Faraonas paklausė Jokūbą: “Kiek tau metų?” 9 Jokūbas atsakė faraonui: “¦ios ¸emės kelionėje esu ¨imtą trisde¨imt metų. Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos, nepasiekiau savo tėvų am¸iaus”. 10 Jokūbas palaimino faraoną ir i¨ėjo. 11 Juozapas apgyvendino savo tėvą bei brolius ir davė jiems geriausios ¸emės Egipte, Ramzio kra¨te, kaip faraonas įsakė. 12 Juozapas aprūpino maistu savo tėvą, brolius ir visus nami¨kius, kiek kuriai ¨eimai reikėjo. 13 Visoje ¨alyje trūko maisto, nes badas buvo baisus; Egipto ir Kanaano ¨alys buvo i¨sekintos bado. 14 Juozapas surinko i¨ Egipto ¨alies ir Kanaano ¨alies visus pinigus, parduodamas javus, ir juos atgabeno į faraono i¸dą. 15 Kai Egipto ¸emėje ir Kanaano ¸emėje pasibaigė pinigai, egiptiečiai atėjo pas Juozapą ir tarė: “Duok mums duonos! Kodėl mes turime mirti tavo akivaizdoje dėl pinigų stokos?” 16 Juozapas atsakė: “Jei nebeturite pinigų, atveskite gyvulius, ir a¨ jums duosiu duonos u¸ juos”. 17 Jie atvedė savo gyvulius, o Juozapas davė jiems duonos u¸ arklius, avis, galvijus bei asilus. Taip jis metus maitino juos u¸ jų gyvulius. 18 Metams praėjus, jie vėl atėjo pas jį ir sakė: “Neslėpsime nuo mūsų valdovo, kad nebeturime nei pinigų, nei gyvulių. Mums liko tik mūsų kūnai ir ¸emė. 19 Kodėl turime mirti tavo akivaizdoje? Pirk mus ir mūsų ¸emę u¸ duoną, kad su savo ¸eme priklausytume faraonui. Duok mums sėklos, kad i¨liktume gyvi, o ¸emė nepavirstų dykyne”. 20 Taip Juozapas nupirko faraonui visą Egipto ¸emę, nes visi egiptiečiai pardavė savo laukus, kadangi juos labai kankino badas. Tuo būdu kra¨tas atiteko faraonui. 21 Ir jis perkėlė ¸mones į miestus nuo vieno Egipto pakra¨čio iki kito. 22 Tik kunigų ¸emės jis nenupirko, nes kunigai gaudavo i¨laikymą i¨ faraono, todėl jie ir nepardavė savo ¸emės. 23 Juozapas sakė ¸monėms: “¦iandien a¨ nupirkau jus ir jūsų ¸emę faraonui. ¦tai jums sėkla, apsėkite laukus. 24 Penktąją derliaus dalį atiduokite faraonui, o keturias dalis pasilaikykite laukui apsėti ir maistui jūsų ¨eimoms ir vaikams”. 25 Jie atsakė: “Tu i¨gelbėjai mums gyvybes. Teatrasime mes malonę savo valdovo akyse ir mes būsime faraono tarnais”. 26 Ir Juozapas įvedė įstatymą visame Egipto kra¨te, kuris galioja iki ¨ios dienos, kad faraonui atiduodama viso derliaus penktoji dalis. I¨imtį sudaro tik kunigų ¸emė, kuri nepriklauso faraonui. 27 Izraelis liko gyventi Egipto ¨alyje, Go¨eno kra¨te; jie turėjo ten nuosavybę, i¨siplėtė ir labai padaugėjo. 28 Jokūbas gyveno Egipto ¨alyje septyniolika metų. Jo am¸ius buvo ¨imtas keturiasde¨imt septyneri metai. 29 Izraelis, nujausdamas artėjančią mirtį, pasi¨aukė savo sūnų Juozapą ir jam tarė: “Jei radau malonę tavo akyse, padėk savo ranką po mano ¨launimi ir elkis su manimi maloningai ir teisingai; pa¸adėk nepalaidoti manęs Egipte. 30 A¨ norėčiau atsigulti ¨alia savo tėvų. Tad i¨gabenk mane i¨ Egipto ir palaidok jų kapinėse”. Juozapas atsakė: “Padarysiu, kaip pra¨ai”. 31 Tėvas tarė: “Prisiek man!” Ir jis prisiekė. Tada Izraelis nusilenkė ant lovos galo.

Prad¸ios knyga 48

 

1 Po tų įvykių Juozapas su¸inojo, kad jo tėvas serga. Jis pasiėmė su savimi abu sūnus­Manasą ir Efraimą. 2 Jokūbui buvo prane¨ta, kad ateina Juozapas, ir Izraelis sukaupė savo jėgas, ir atsisėdo lovoje. 3 Jokūbas tarė Juozapui: “Visagalis Dievas man pasirodė Lūzoje, Kanaano ¨alyje, ir palaimino mane, 4 ir pasakė: ‘A¨ padarysiu tave vaisingą ir padauginsiu, padarysiu i¨ tavęs daugybę tautų ir ¨itą kra¨tą duosiu tavo palikuonims am¸inon nuosavybėn’. 5 Abu tavo sūnūs, gimę Egipte pirmiau, negu a¨ atvykau pas tave, man priklauso. Efraimas ir Manasas priklausys man taip, kaip ir Rubenas su Simeonu. 6 O tavo vaikai, kurie gims po jų, tau priklausys. Jie bus vadinami pagal brolius savo paveldėtose dalyse. 7 Man keliaujant i¨ Mesopotamijos, kelyje mirė Rachelė; ją palaidojau pakeliui į Efratą, kuri yra Betliejus”. 8 Izraelis, pamatęs Juozapo sūnus, klausė: “Kas ¨itie?” 9 Juozapas atsakė tėvui: “Jie yra mano sūnūs, kuriuos Dievas man čia davė”. Jis sakė: “Atvesk juos prie manęs, kad juos palaiminčiau!” 10 Izraelio akys buvo aptemusios dėl senatvės, jis vos matė. Privedus juos prie jo, jis apkabinęs juos pabučiavo 11 ir tarė Juozapui: “A¨ nesitikėjau pamatyti tave, o dabar ¨tai Dievas man parodė net ir tavo vaikus!” 12 Tada Juozapas atitraukė sūnus nuo jo kelių ir nusilenkė iki ¸emės. 13 Po to Juozapas paėmė savo de¨ine Efraimą ties Izraelio kaire ir savo kairiąja Manasą ties Izraelio de¨ine ir juos privedė prie jo. 14 Izraelis, i¨tiesęs savo de¨inę, u¸dėjo ant Efraimo galvos, nors jis buvo jaunesnysis, ir savo kairę ant pirmagimio Manaso galvos, taip padarydamas sąmoningai. 15 Ir jis laimino Juozapą: “Dievas, kurio akivaizdoje vaik¨čiojo mano tėvai Abraomas ir Izaokas, Dievas, kuris vedė mane per visą mano gyvenimą iki pat ¨ios dienos, 16 angelas, kuris mane i¨gelbėjo i¨ viso pikto, tepalaimina ¨iuos vaikus! Tebūna jie vadinami mano vardu ir mano tėvų Abraomo ir Izaoko vardu ir jų palikuonys tedaugėja ¸emėje!” 17 Juozapas, pamatęs tėvą laikant de¨inę ranką ant Efraimo galvos, buvo nepatenkintas. Jis paėmė savo tėvo ranką, norėdamas ją perkelti nuo Efraimo galvos ant Manaso galvos, 18 ir tarė: “Ne taip, tėve! ¦itas pirmagimis! Padėk savo de¨inę ant jo galvos”. 19 Bet jo tėvas nesutiko ir sakė: “A¨ ¸inau, mano sūnau, a¨ ¸inau. Jis irgi taps tauta ir bus didis. Tačiau jo jaunesnysis brolis bus didesnis u¸ jį ir jo palikuonys taps daugybe tautų”. 20 Jis juos laimino: “Tavo vardu bus laiminama Izraelyje, kur sakys: ‘Dievas tepadaro tave kaip Efraimą ir Manasą’ ”. Taip jis pastatė Efraimą pirma Manaso. 21 Izraelis tarė Juozapui: “A¨ mirsiu, bet Dievas bus su jumis ir jus parves atgal į jūsų tėvų ¨alį. 22 Be to, a¨ daviau tau viena dalimi daugiau negu tavo broliams, kurią atėmiau i¨ amoritų savo kardu ir savo lanku”.

Prad¸ios knyga 49

 

1 Jokūbas, pasi¨aukęs savo sūnus, kalbėjo: “Susirinkite! Paskelbsiu jums, kas įvyks su jumis ateityje. 2 Susirinkite ir klausykite, Jokūbo sūnūs! Pasiklausykite Izraelio, savo tėvo! 3 Rubenai, tu esi mano pirmagimis, mano tvirtybė, mano pajėgumo prad¸ia, pirmas orumu ir galybe. 4 Neramus kaip vanduo! Tu neįsigalėsi, nes įlipai į savo tėvo lovą ir atsiguldamas sutepei mano patalą. 5 Simeonas ir Levis­broliai; smurto įrankiai jų namuose. 6 Mano siela, neik į jų pasitarimus, nesijunk į jų būrį, mano garbe. U¸sirūstinę jie nu¸udė ¸mogų ir savivaliaudami su¸alojo jaučius. 7 Prakeiktas tebūna jų nuo¸mus įtū¸imas ir ¸iaurus pyktis! A¨ juos padalinsiu Jokūbe ir i¨sklaidysiu Izraelyje. 8 Judai, tu susilauksi savo brolių pagarbos, tavo ranka bus ant tavo prie¨ų sprando; tavo tėvo vaikai nusilenks prie¨ tave. 9 Judas­jaunas liūtas. Mano sūnus, kyląs nuo grobio. Jis sustojo, atsigulė kaip liūtas ar kaip liūtė. Kas jį prikels! 10 I¨ Judo nebus atimtas skeptras nė vald¸ia i¨ jo palikuonių, kol ateis siųstasis, kuriam paklus tautos. 11 Jis ri¨a prie vynmed¸io savo asilaitį ir prie geriausio vynmed¸io savo asilės jauniklį; jis plauna vyne savo drabu¸į ir vynuogių sultyse­apsiaustą. 12 Jo akys spindės nuo vyno ir dantys bus balti nuo pieno. 13 Zabulonas gyvens prie jūros kranto, kur priplaukia laivai; jo ¸emių ribos sieks Sidoną. 14 Isacharas yra stiprus asilas, gulįs tarp dviejų ne¨ulių. 15 Matydamas, kad poilsis geras ir ¨alis tokia miela, jis palenkė savo petį, kad ne¨tų, ir tapo samdomu bernu. 16 Danas teis savo tautą, kaip viena i¨ Izraelio giminių. 17 Danas bus gyvatė ¨alia kelio, angis ant tako, gelianti ¸irgui į kulnis taip, kad jo raitelis nuvirstų atbulas. 18 Vie¨patie, a¨ laukiu Tavo i¨gelbėjimo! 19 Gadas bus u¸pultas prie¨ų, bet jis vysis juos įkandin, lips jiems ant kulnų. 20 A¨ero duona bus soti; jis tieks maistą net karaliams. 21 Neftalis­laisvas briedis, jis gra¸bylys. 22 Juozapas­jaunas vaismedis prie versmės, jo ¨akos nusvirusios per mūrą. 23 ¦auliai erzino jį, ¨audė ir nekentė jo. 24 Jo lankas pasiliko stiprus ir jo rankas sustiprino Jokūbo galingojo Dievo rankos. I¨ ten ganytojas ir Izraelio uola. 25 Tavo tėvo Dievas padės tau, Visagalis laimins tave dangaus palaiminimais i¨ auk¨tybių, gelmių palaiminimais, esančiais ¸emai, krūtų ir įsčių palaiminimais. 26 Tavo tėvo palaiminimai pranoko mano protėvių palaiminimus iki am¸inųjų kalvų tolimiausių ribų; jie bus ant Juozapo galvos ir ant galvos vainiko to, kuris buvo atskirtas nuo savo brolių. 27 Benjaminas­plė¨rus vilkas; rytą jis draskys grobį, o vakare padalins jį”. 28 Tai yra dvylika Izraelio giminių, ir tai jiems kalbėjo tėvas, ir palaimino juos. Kiekvieną palaimino atskiru palaiminimu. 29 Po to jis jiems tarė: “A¨ susijungsiu su savo tauta. Palaidokite mane prie mano tėvų oloje, kuri yra hetito Efrono lauke, 30 Machpelos lauko oloje, ties Mamre, Kanaano ¨alyje. Tą lauką Abraomas nupirko i¨ hetito Efrono nuosavoms kapinėms. 31 Ten palaidotas Abraomas ir jo ¸mona Sara, Izaokas ir jo ¸mona Rebeka, ten a¨ palaidojau ir Lėją. 32 Tai laukas ir ola, kurie buvo nupirkti i¨ Heto vaikų”. 33 Jokūbas, baigęs duoti nurodymus savo sūnums, įkėlė kojas į lovą, atidavė dvasią ir susijungė su savo tauta.

Prad¸ios knyga 50

 

1 Juozapas puolė prie savo mirusio tėvo, verkė ir jį bučiavo. 2 Jis paliepė savo tarnams gydytojams i¨balzamuoti tėvą. Ir gydytojai i¨balzamavo Izraelį. 3 Praėjo keturiasde¨imt dienų, nes tiek laiko u¸trunka balzamavimas. Egiptiečiai jį apraudojo septyniasde¨imt dienų. 4 Pasibaigus apraudojimo laikui, Juozapas kalbėjo faraono nami¨kiams: “Jeigu radau jūsų akyse malonę, pasakykite faraonui, 5 kad mano tėvas mane prisaikdino palaidoti jį jo kape, kurį jis i¨sikasė Kanaano ¸emėje. Tei¨leid¸ia mane eiti ir palaidoti savo tėvą, o po to sugrį¨iu”. 6 Faraonas atsakė: “Eik ir palaidok savo tėvą, kaip esi prisaikdintas”. 7 Juozapas i¨ėjo laidoti savo tėvo; su juo keliavo visi faraono tarnai, jo namų prievaizdai, visi Egipto ¨alies vyresnieji, 8 visi Juozapo nami¨kiai, jo broliai ir visi jo tėvo nami¨kiai. Tik jų vaikai, avys ir galvijai liko Go¨eno kra¨te. 9 Be to, su juo traukė ve¸imai ir raiteliai; taip susidarė labai didelis būrys. 10 Atėję prie Goren Haatado klojimo anapus Jordano, jie garsiai ir graud¸iai raudojo; jie raudojo dėl tėvo septynias dienas. 11 Tos ¨alies gyventojai kanaaniečiai, matydami tokias raudas prie Goren Haatado klojimo, sakė: “Tai yra didelis gedulas egiptiečiams”. Todėl tą vietą jie praminė Abelmizraimu, kuris yra anapus Jordano. 12 Jo sūnūs padarė taip, kaip tėvas jiems buvo įsakęs. 13 Jie jį nugabeno į Kanaano ¨alį ir palaidojo Machpelos lauko oloje.Tą lauką, esantį ties Mamre, Abraomas nupirko i¨ hetito Efrono kapinėms. 14 Palaidojęs tėvą, Juozapas sugrį¸o į Egiptą su broliais ir visais, kurie buvo nukeliavę su juo tėvo laidoti. 15 Jokūbui mirus, Juozapo broliai bijojo ir kalbėjosi: “Galbūt Juozapas pradės neapkęsti mūsų ir atker¨ys mums u¸ visas piktadarystes, kurias jam padarėme”. 16 Jie nusiuntė jam tokią ¸inią: “Tavo tėvas prie¨ mirdamas liepė mums, 17 kad sakytume tau: ‘Atleisk savo broliams jų nusikaltimą ir nuodėmę, nes jie piktai su tavimi pasielgė!’ Taigi dabar pra¨ome: atleisk tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą”. Juozapas verkė girdėdamas ¨iuos ¸od¸ius. 18 Po to jie nuėjo pas jį ir, parpuolę prie¨ jį, sakė: “Mes esame tavo vergai!” 19 Juozapas jiems atsakė: “Nebijokite! Argi a¨ u¸imu Dievo vietą? 20 Nors jūs man norėjote blogo, Dievas tai pavertė į gera, norėdamas įvykdyti, ką ¨iandien matome­i¨gelbėti daugybę ¸monių. 21 Todėl dabar nebijokite! A¨ maitinsiu jus ir jūsų vaikus”. Taip jis guodė ir ramino juos. 22 Juozapas ir jo tėvo nami¨kiai liko gyventi Egipte. Juozapas gyveno ¨imtą de¨imt metų. 23 Jis matė Efraimo vaikus iki trečios kartos. Taip pat ir Manaso sūnaus Machyro sūnūs buvo padėti Juozapui ant kelių. 24 Juozapas sakė savo broliams: “A¨ mir¨tu. Dievas tikrai aplankys jus ir i¨ves i¨ ¨itos ¸emės į kra¨tą, kurį Jis prisiekdamas pa¸adėjo Abraomui, Izaokui ir Jokūbui”. 25 Po to Juozapas prisaikdino Izraelio vaikus: “Tikrai Dievas aplankys jus ir jūs i¨ne¨ite i¨ čia mano kaulus”. 26 Juozapas mirė, sulaukęs ¨imto de¨imties metų. Jie i¨balzamavo jį ir paguldė į karstą Egipte.

I¨ėjimo knyga

I¨ėjimo knyga 1

 

1 ¦itie yra vardai Izraelio sūnų, kurie atėjo į Egiptą kartu su Jokūbu, kiekvienas su savo ¨eimomis: 2 Rubenas, Simeonas, Levis, Judas, 3 Isacharas, Zabulonas, Benjaminas, 4 Danas, Neftalis, Gadas ir A¨eras. 5 I¨ Jokūbo kilusių buvo septyniasde¨imt sielų. Juozapas jau buvo Egipte. 6 Ir numirė Juozapas, visi jo broliai ir visa ta karta. 7 Izraelitai buvo vaisingi, labai pagausėjo, i¨siplėtė ir tapo galingi; jie pripildė visą kra¨tą. 8 Egiptą pradėjo valdyti naujas karalius, kuris nieko ne¸inojo apie Juozapą. 9 Jis kalbėjo savo tautai: “´iūrėkite, izraelitų tauta yra gausesnė ir galingesnė u¸ mus. 10 Pasielkime i¨mintingai su jais, kad jie nebesiplėstų. Jei kiltų karas, kad jie neprisijungtų prie mūsų prie¨ų, nekariautų prie¨ mus ir nepasitrauktų i¨ ¨alies”. 11 Egiptiečiai paskyrė jiems pri¸iūrėtojus, kad juos prislėgtų sunkiais darbais. Jie pastatė faraonui sandėlių miestus Pitomą ir Ramzį. 12 Bet kuo labiau egiptiečiai spaudė juos, tuo labiau jie gausėjo ir plito taip, kad egiptiečiai pradėjo bijoti izraelitų. 13 Egiptiečiai vertė izraelitus tarnauti be gailesčio, 14 apkartino jų gyvenimą sunkia vergyste prie molio, plytų bei visokių ūkio darbų ir juos negailestingai spaudė. 15 Egipto karalius įsakė hebrajų pribuvėjoms, kurių viena vadinosi ¦ifra ir kita­Pūva: 16 “Pa¨auktos prie hebrajų moterų gimdymo, ¸iūrėkite, kas gims: jei sūnus, nu¸udykite jį, bet jei duktė­tegyvena!” 17 Tačiau pribuvėjos bijojo Dievo ir nevykdė Egipto karaliaus įsakymo, bet palikdavo berniukus gyvus. 18 Egipto karalius, tai su¸inojęs, pasi¨aukė pribuvėjas ir joms tarė: “Kodėl jūs nevykdote įsakymo ir paliekate berniukus gyvus?” 19 Pribuvėjos atsakė faraonui: “Hebrajų moterys ne tokios kaip egiptietės, jos stiprios ir pagimdo prie¨ pribuvėjai ateinant”. 20 Todėl Dievas darė gera pribuvėjoms. Tauta gausėjo ir pasidarė labai galinga. 21 Kadangi pribuvėjos bijojo Dievo, Jis suteikė joms palikuonių. 22 Faraonas įsakė visai tautai: “Kiekvieną berniuką, gimusį hebrajams, meskite į upę, o mergaites palikite gyvas!”

I¨ėjimo knyga 2

 

1 Vienas Levio giminės vyras pasirinko ir vedė tos pačios giminės mergaitę. 2 Moteris pastojo ir pagimdė sūnų. Kai ji pamatė, koks jis buvo gra¸us, slėpė jį tris mėnesius. 3 Negalėdama ilgiau jo slėpti, ji paėmė i¨ papiruso nendrių nupintą krep¨į, i¨tepė jį derva ir sakais, įdėjo į jį kūdikį ir nune¨usi padėjo nendryne prie upės kranto. 4 Jo sesuo atsistojo kiek toliau, norėdama pamatyti, kas atsitiks. 5 Faraono duktė atėjo prie upės praustis. Jos tarnaitės vaik¨čiojo upės pakra¨čiu. Ji pamatė nendryne pintinę ir pasiuntė tarnaitę ją atne¨ti. 6 Atidarius ją, rado verkiantį berniuką. Jai pagailo jo ir ji tarė: “¦itas yra vienas i¨ hebrajų kūdikių!” 7 Jo sesuo tarė faraono dukteriai: “Ar norėtum, kad surasčiau hebrajų moterį, kuri maitintų kūdikį?” 8 Faraono duktė jai atsakė: “Eik”. Mergaitė nuėjus pakvietė kūdikio motiną. 9 Tada Faraono duktė tarė jai: “Imk ¨itą kūdikį ir maitink jį! A¨ mokėsiu tau u¸ tai”. Moteris paėmė kūdikį ir maitino jį. 10 Berniukui paaugus, ji nune¨ė jį faraono dukteriai. Ji įsūnijo berniuką ir pavadino Moze, sakydama: “A¨ jį i¨traukiau i¨ vandens!” 11 Kartą Mozė, jau u¸augęs, i¨ėjo pas savo brolius ir pamatė jų na¨tas. Ir jis pamatė egiptietį bemu¨antį hebrają, vieną i¨ jo brolių. 12 Apsidairęs ir nieko nematydamas, jis u¸mu¨ė tą egiptietį ir u¸kasė jį smėlyje. 13 I¨ėjęs kitą dieną, pamatė besivaidijančius du hebrajus ir klausė kaltininko: “Kodėl mu¨i savo artimą?” 14 Tas atsakė: “Kas tave paskyrė mūsų kunigaik¨čiu ir teisėju? Bene nori ir mane u¸mu¨ti, kaip u¸mu¨ei egiptietį?” Mozė nusigando ir sakė: “I¨ tiesų tai tapo ¸inoma!” 15 Faraonas, i¨girdęs apie tą įvykį, norėjo Mozę nu¸udyti. Bet Mozė pabėgo nuo faraono ir apsigyveno Midjano ¨alyje. Vieną dieną, sėdint jam prie ¨ulinio, 16 midjaniečių kunigo septynios dukterys atėjusios sėmė vandenį ir pylė į lovius, norėdamos pagirdyti savo tėvo avis. 17 Atėję piemenys jas nuvarė. Tada Mozė atsistojo, apgynė mergaites ir pagirdė jų avis. 18 Joms sugrį¸us pas savo tėvą Reuelį, jis paklausė: “Kodėl ¨iandien taip anksti parėjote?” 19 Jos atsakė: “Vienas egiptietis mus apgynė nuo piemenų. Be to, jis sėmė vandenį ir pagirdė avis. 20 Tėvas tarė savo dukterims: “Kur jis yra? Kodėl palikote tą vyrą? Pakvieskite jį valgyti su mumis”. 21 Mozė sutiko gyventi pas Reuelį ir vedė jo dukterį Ciporą. 22 Ji pagimdė sūnų, kurį Mozė pavadino Ger¨omu, sakydamas: “Tapau ateivis svetimoje ¨alyje”. 23 Praėjus daug laiko, mirė Egipto karalius. Izraelio vaikai vaitojo dėl vergystės ir ¨aukė, ir jų ¨auksmas pasiekė Dievą. 24 Dievas i¨girdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. 25 Ir Dievas pa¸velgė į Izraelio vaikus, ir ėmė jais rūpintis.

I¨ėjimo knyga 3

 

1 Mozė ganė savo uo¨vio, midjaniečių kunigo Jetro, avis. Kartą jis buvo nusivaręs avis u¸ dykumos, prie Dievo kalno Horebo. 2 Jam pasirodė Vie¨paties angelas ugnies liepsnoje, kylančioje i¨ krūmo vidurio. Jis matė krūmą degantį, tačiau nesudegantį. 3 Mozė pasakė: “Eisiu ir pa¸iūrėsiu į ¨į didingą reginį. Kodėl nesudega tas krūmas?” 4 Vie¨pats pamatė jį artėjant ir pa¨aukė i¨ krūmo: “Moze! Moze!” Tas atsiliepė: “A¨ čia!” 5 Jis sakė: “Nesiartink prie ¨ios vietos! Nusiauk nuo kojų apavą, nes vieta, ant kurios stovi, yra ¨venta ¸emė! 6 A¨ esu tavo tėvo Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”. Mozė u¸sidengė veidą, nes bijojo pa¸velgti į Dievą. 7 Vie¨pats tarė: “A¨ pamačiau savo tautos vargą Egipte ir i¨girdau jos ¨auksmą dėl jų pri¸iūrėtojų. A¨ ¸inau jos sielvartą. 8 A¨ nu¸engiau jos i¨vaduoti i¨ egiptiečių rankos ir i¨vesti jos i¨ tos ¨alies į gerą ir plačią ¨alį, plūstančią pienu ir medumi: į kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių ¸emę. 9 Izraelio vaikų ¨auksmas pasiekė mane. A¨ mačiau jų priespaudą, kaip egiptiečiai juos engė. 10 Taigi dabar eik. A¨ siunčiu tave pas faraoną, kad i¨vestum i¨ Egipto mano tautą, Izraelio vaikus!” 11 Mozė atsakė Dievui: “Kas a¨, kad eičiau pas faraoną ir i¨vesčiau i¨ Egipto izraelitus?” 12 Dievas atsakė: “A¨ būsiu su tavimi! ¦tai ¸enklas, kad A¨ tave siunčiu: kai i¨vesi tautą i¨ Egipto, jūs tarnausite Dievui ant ¨ito kalno”. 13 Mozė klausė Dievo: “Kai a¨ ateisiu pas izraelitus ir jiems sakysiu: ‘Jūsų tėvų Dievas mane siuntė pas jus’, jie manęs klaus: ‘Koks yra Jo vardas?’ Ką turiu jiems atsakyti?” 14 Dievas tarė Mozei: “A¦ ESU, KURIS ESU. Sakyk izraelitams: ‘A¦ ESU mane siuntė pas jus’ ”. 15 Dievas dar kalbėjo Mozei: “¦itaip sakyk izraelitams: ‘Vie¨pats, jūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, mane siuntė pas jus’. Toks mano vardas per am¸ius ir taip mane vadinsite per kartų kartas. 16 Eik, surink Izraelio vyresniuosius ir jiems sakyk: ‘Vie¨pats, jūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, man pasirodė ir kalbėjo: ‘A¨ aplankiau jus ir mačiau, kas jums buvo padaryta Egipte. 17 A¨ i¨vesiu jus i¨ Egipto vargo į kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių ¸emę, plūstančią pienu ir medumi’. 18 Jie klausys tavo balso. Tu su Izraelio vyresniaisiais nueisite pas Egipto karalių ir jam sakysite: ‘Vie¨pats, hebrajų Dievas, mus pa¨aukė, ir dabar pra¨ome: leisk mums tris dienas keliauti į dykumą, aukoti Vie¨pačiui, savo Dievui’. 19 A¨ ¸inau, kad Egipto karalius nei¨leis jūsų, jei nebus priverstas galingos rankos. 20 A¨ i¨tiesiu savo ranką ir i¨tiksiu Egiptą visais savo stebuklais, kuriuos darysiu jų tarpe. Po to jis i¨leis jus. 21 Ir suteiksiu ¨iai tautai malonę egiptiečių akyse, kad jūs nei¨eisite tu¨čiomis rankomis. 22 Kiekviena moteris papra¨ys savo kaimynės ir savo įnamės sidabrinių bei auksinių indų ir drabu¸ių; juos u¸dėsite ant savo sūnų ir dukterų ir taip i¨sine¨ite egiptiečių turtus”.

I¨ėjimo knyga 4

 

1 Mozė sakė: “O jeigu jie netikės manimi ir neklausys mano balso, sakydami: ‘Tau nepasirodė Vie¨pats’ ”. 2 Tuomet Vie¨pats paklausė jį: “Ką laikai rankoje?” Jis atsakė: “Lazdą”. 3 “Mesk ¸emėn!”­tarė Dievas. Jis numetė ją ir ji pavirto gyvate; Mozė ėmė bėgti nuo jos. 4 Vie¨pats pasakė Mozei: “I¨tiesk savo ranką ir nutverk ją u¸ uodegos!” Jis i¨tiesė savo ranką, nutvėrė ją ir ji pavirto lazda. 5 “Tai daryk, kad jie tikėtų, jog tau pasirodė Vie¨pats, jų tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”. 6 Vie¨pats kalbėjo toliau ir liepė jam įki¨ti ranką į savo u¸antį. Jis įki¨o, ir kai i¨traukė ją, ranka buvo balta nuo raupsų kaip sniegas. 7 “Vėl įki¨k savo ranką į u¸antį!”­tarė Dievas. Jis padarė, kaip buvo liepta. Kai jis i¨traukė ją, ji buvo sveika. 8 “Jeigu jie netikės tavimi ir nekreips dėmesio į pirmojo ¸enklo balsą, tai jie patikės kito ¸enklo balsu. 9 O jeigu jie netikės ¨iais dviem ¸enklais ir neklausys tavo balso, tai pasemk upės vandens ir i¨liek ant ¸emės! Tada vanduo, kurį pasemsi i¨ upės ir i¨liesi ant ¸emės, pavirs krauju”. 10 Mozė tarė Vie¨pačiui: “Vie¨patie, a¨ nesu i¨kalbingas: nebuvau toks anksčiau nei dabar, kai Tu prabilai į savo tarną. Man sunku kalbėti ir mano lie¸uvis pinasi”. 11 Vie¨pats jam atsakė: “Kas sutvėrė ¸mogaus burną? Kas padaro jį nebylų, kurčią, matantį ar aklą? Argi ne A¨, Vie¨pats? 12 Taigi dabar eik, o A¨ būsiu su tavo lūpomis ir tave pamokysiu, ką kalbėti”. 13 Jis atsakė: “Pra¨au, Vie¨patie, siųsk ką nors kitą!” 14 Tada Vie¨pats supykęs tarė: “´inau, kad tavo brolis Aaronas, levitas, yra i¨kalbus ir jis pasitiks tave. Tave pamatęs, jis d¸iaugsis savo ¨irdyje. 15 Tu kalbėsi jam ir įdėsi ¸od¸ius į jo lūpas. A¨ būsiu su tavo ir jo lūpomis ir jus pamokysiu, ką turite daryti. 16 Jis kalbės u¸ tave tautai. Jis bus tavo lūpomis, o tu būsi jam vietoje Dievo. 17 Pasiimk ¨itą lazdą, su kuria darysi ¸enklus”. 18 Mozė sugrį¸o pas savo uo¨vį Jetrą ir tarė jam: “Pra¨au, leisk man sugrį¸ti į Egiptą pas savo brolius ir pasi¸iūrėti, ar jie tebėra gyvi”. Jetras atsakė: “Eik ramybėje!” 19 Vie¨pats tarė Mozei Midjane: “Sugrį¸k į Egiptą! Nes visi, kurie ie¨kojo tavo gyvybės, yra mirę”. 20 Mozė pasiėmė ¸moną ir sūnus, u¸sodino juos ant asilo ir grį¸o į Egiptą; ir Dievo lazdą jis pasiėmė į savo ranką. 21 Vie¨pats pasakė Mozei: “Kai sugrį¨i į Egiptą, ¸iūrėk, kad padarytum faraono akivaizdoje visus stebuklus, kuriuos įdėjau į tavo ranką. Bet A¨ u¸kietinsiu jo ¨irdį, ir jis nei¨leis tautos. 22 Sakyk faraonui: ‘Taip kalba Vie¨pats: ‘Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. 23 A¨ tau sakau: i¨leisk mano sūnų, kad jis man tarnautų; jei nei¨leisi jo, nu¸udysiu tavo pirmagimį sūnų’ ”. 24 Pakeliui, nakvynės namuose, sutiko jį Vie¨pats ir norėjo nu¸udyti. 25 Tada Cipora, paėmusi a¨trų akmenį, apipjaustė sūnų, numetė odelę prie Mozės kojų ir tarė: “Tu esi mano kruvinas vyras!” 26 Ir Vie¨pats leido jam eiti. Tada ji pasakė: “Kruvinas vyras dėl apipjaustymo”. 27 Vie¨pats tarė Aaronui: “Eik į dykumą pasitikti Mozės”. Jis ėjo ir, sutikęs jį prie Dievo kalno, pabučiavo. 28 Mozė papasakojo Aaronui visus Vie¨paties, kuris jį siuntė, ¸od¸ius ir apie visus ¸enklus, kuriuos Jis jam įsakė daryti. 29 Mozė ir Aaronas nuėję surinko visus izraelitų vyresniuosius. 30 Aaronas kalbėjo visus ¸od¸ius, kuriuos Vie¨pats buvo kalbėjęs Mozei, ir padarė ¸enklus tautos akyse. 31 Tauta patikėjo. I¨girdę, kad Vie¨pats aplankė izraelitus ir pamatė jų priespaudą, jie ¸emai nusilenkė ir pagarbino Jį.

I¨ėjimo knyga 5

 

1 Mozė ir Aaronas atėję tarė faraonui: “Taip sako Vie¨pats Izraelio Dievas: ‘I¨leisk mano tautą, kad jie aukotų man dykumoje’ ”. 2 Faraonas atsakė: “Kas yra jūsų Vie¨pats, kad klausyčiau Jo balso ir i¨leisčiau Izraelį? A¨ nepa¸įstu Vie¨paties ir nei¨leisiu Izraelio”. 3 Jie sakė: “Hebrajų Dievas mus pa¨aukė. Pra¨ome, leisk mums keliauti tris dienas į dykumą ir ten aukoti Vie¨pačiui, mūsų Dievui, kad Jis nebaustų mūsų maru ar kardu”. 4 Egipto karalius jiems atsakė: “Moze ir Aaronai, kodėl atitraukiate ¸mones nuo jų darbų? Eikite savo darbų dirbti! 5 Matote, kiek daug ¸monių yra kra¨te, o jūs atitraukiate juos nuo darbų”. 6 Tą pačią dieną faraonas įsakė darbų prievaizdams ir vadovams: 7 “Nebeduokite, kaip iki ¨iol, ¸monėms ¨iaudų plytoms gaminti: jie patys tegul eina ir prisirenka ¨iaudų. 8 Tačiau reikalaukite i¨ jų tokio pat plytų skaičiaus, kokį jie lig ¨iol pagamindavo, jo nesuma¸inkite, nes jie dykinėja ir todėl ¨aukia: ‘I¨leisk mus aukoti savo Dievui!’ 9 Duokite jiems daugiau darbo; tegul dirba ir nepaiso tu¨čių kalbų”. 10 Darbų prievaizdai ir vadovai i¨ėję kalbėjo: “Taip sako faraonas: ‘A¨ nebeduosiu jums ¨iaudų. 11 Eikite ir rinkite, kur rasite! Tačiau turėsite padaryti tiek, kiek ir anksčiau’ ”. 12 ´monės i¨sisklaidė po visą Egipto ¨alį rinkti ra¸ienų vietoje ¨iaudų. 13 Prievaizdai spaudė juos, sakydami: “Atlikite dienai skirtą darbą, kaip anksčiau, kai gaudavote ¨iaudų”. 14 Ir izraelitus, kuriuos faraono prievaizdai buvo paskyrę darbų pri¸iūrėtojais, mu¨ė, sakydami: “Kodėl vakar ir ¨iandien nepagaminote nustatyto plytų kiekio kaip anksčiau?” 15 Izraelitų pri¸iūrėtojai atėjo verkdami ir skundėsi faraonui: “Kodėl taip elgiesi su savo tarnais? 16 ¦iaudų nebeduoda, o mums liepia gaminti plytas. Be to, tavo tarnai dar mu¨ami, nors kalti dėl to yra tavo ¸monės”. 17 Jis atsakė: “Jūs vien tik dykinėjate. Todėl sakote: ‘I¨leisk mus aukoti Vie¨pačiui!’ 18 Taigi dabar eikite, dirbkite! ¦iaudų jums neduos, tačiau nustatytą plytų kiekį privalote padaryti”. 19 Izraelitų pri¸iūrėtojai matė esą patekę į sunkią padėtį, nes jiems buvo pasakyta: “Nema¸inkite dienai skirto plytų kiekio”. 20 I¨ėję i¨ faraono, jie susitiko Mozę ir Aaroną, kurie jų laukė, 21 ir tarė jiems: “Vie¨pats tepa¸velgia ir tegul teisia! Jūs sukėlėte faraono bei jo tarnų neapykantą mums, įduodami kardą į jų ranką, kad mus i¨¸udytų”. 22 Mozė kreipėsi į Vie¨patį: “Vie¨patie, kodėl taip piktai pasielgei su ¨itais ¸monėmis? Kodėl siuntei mane? 23 Nuo to laiko, kai nuėjau pas faraoną kalbėti Tavo vardu, jis dar blogiau elgiasi su mano tauta. Tu nei¨vadavai savo tautos”.

I¨ėjimo knyga 6

 

1 Vie¨pats atsakė Mozei:“Tu matysi, ką A¨ padarysiu faraonui. Stiprios rankos priverstas, jis i¨leis juos; stiprios rankos priverstas, jis i¨varys juos i¨ savo ¨alies”. 2 Dievas kalbėjo Mozei: “A¨ esu Vie¨pats. 3 A¨ pasirod¸iau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis, tačiau savo vardu Vie¨pats jiems neapsirei¨kiau. 4 A¨ įtvirtinau su jais sandorą, norėdamas jiems duoti Kanaano ¨alį, kurioje jie buvo ateiviai. 5 Ir A¨ i¨girdau Izraelio vaikų, kuriuos yra pavergę egiptiečiai, vaitojimą, ir atsiminiau savo sandorą. 6 Todėl sakyk izraelitams, kad A¨ esu Vie¨pats; A¨ jus i¨vesiu i¨ egiptiečių priespaudos, i¨laisvinsiu i¨ vergystės ir i¨gelbėsiu jus savo i¨tiesta ranka ir dideliais teismais. 7 A¨ jus priimsiu, kad būtumėte mano tauta, ir A¨ būsiu jūsų Dievas, kad ¸inotumėte, jog esu Vie¨pats, jūsų Dievas, kuris jus i¨vedė i¨ egiptiečių vergijos. 8 A¨ nuvesiu jus į ¨alį, kurią pa¸adėjau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui; ją duosiu jums paveldėti, nes A¨ esu Vie¨pats!” 9 Mozė taip kalbėjo izraelitams, bet jie neklausė jo dėl dvasios suspaudimo ir ¸iaurios vergystės. 10 Vie¨pats kalbėjo Mozei: 11 “Eik, sakyk Egipto faraonui, kad jis i¨leistų izraelitus i¨ savo ¨alies!” 12 Mozė atsakė Vie¨pačiui: “Izraelitai manęs neklauso, tai kaipgi manęs klausys faraonas? Mano lūpos neapipjaustytos”. 13 Ir Vie¨pats kalbėjo Mozei ir Aaronui, ir davė jiems įsakymą Izraelio vaikams ir faraonui, Egipto karaliui, kad i¨vestų Izraelio vaikus i¨ Egipto ¨alies. 14 ¦itie yra vyresnieji savo tėvų namuose. Izraelio pirmagimio Rubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis. Tai yra Rubeno giminės ¨eimos. 15 Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius. Tai yra Simeono giminės ¨eimos. 16 ¦itie yra Levio sūnų vardai: Ger¨onas, Kehatas ir Meraris. Levis gyveno ¨imtą trisde¨imt septynerius metus. 17 Ger¨ono sūnūs: Libnis ir ¦imis. 18 Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis. Kehatas gyveno ¨imtą trisde¨imt trejus metus. 19 Merario sūnūs: Machlis ir Mu¨is. Tai yra Levio giminė pagal savo ¨eimas. 20 Amramas vedė savo tetą Jochebedą. Ji pagimdė Aaroną ir Mozę. Amramas gyveno ¨imtą trisde¨imt septynerius metus. 21 Iccharo sūnūs: Korachas, Nefegas ir Zichris. 22 Uzielio sūnūs: Mi¨aelis, Elicafanas ir Sitris. 23 Aaronas vedė Eli¨ebą, Aminadabo dukterį, Naasono seserį. Ji pagimdė Nadabą, Abihuvą, Eleazarą ir Itamarą. 24 Koracho sūnūs: Asiras, Elkana ir Abiasafas. Tai yra korachų ¨eimos. 25 Aarono sūnus Eleazaras vedė vieną i¨ Putielio dukterų. Ji pagimdė Finehasą. ¦itie yra Levio giminės ¨eimų vyresnieji. 26 Aaronas ir Mozė yra tie, kuriems Vie¨pats įsakė i¨vesti izraelitus i¨ Egipto ¨alies. 27 Jie yra tie, kurie kalbėjo faraonui, Egipto karaliui, kad i¨vestų izraelitus i¨ Egipto. 28 Vie¨pats kalbėjo Mozei Egipto ¨alyje, 29 sakydamas: “A¨ esu Vie¨pats! Pasakyk faraonui, Egipto karaliui, visa, ką tau kalbu”. 30 Bet Mozė sakė Vie¨paties akivaizdoje: “A¨ esu neapipjaustytomis lūpomis, kaip manęs klausys faraonas?”

I¨ėjimo knyga 7

 

1 Vie¨pats tarė Mozei: “A¨ tave padariau dievu faraonui; tavo brolis Aaronas bus tavo prana¨as. 2 Tu sakysi visa, ką tau įsakau, o tavo brolis Aaronas kalbės faraonui, kad jis i¨leistų izraelitus i¨ savo ¨alies. 3 Bet A¨ u¸kietinsiu faraono ¨irdį ir padarysiu daug ¸enklų bei stebuklų Egipto ¨alyje. 4 Tačiau faraonas jūsų neklausys, kad galėčiau u¸dėti savo ranką ant Egipto ir dideliais teismais i¨vesti savo pulkus­savo tautą, Izraelio vaikus­i¨ Egipto ¸emės. 5 Tada egiptiečiai ¸inos, kad A¨ esu Vie¨pats, kai i¨tiesiu savo ranką vir¨ Egipto ir i¨vesiu izraelitus i¨ jų ¸emės”. 6 Mozė ir Aaronas padarė, kaip Vie¨pats jiems įsakė. 7 Mozė buvo a¨tuoniasde¨imties metų, o Aaronas a¨tuoniasde¨imt trejų metų am¸iaus, kai jie kalbėjo faraonui. 8 Vie¨pats tarė Mozei ir Aaronui: 9 “Kai faraonas jums sakys: ‘Padarykite stebuklą patvirtinimui’, tai sakyk Aaronui: ‘Imk lazdą ir mesk ją prie¨ faraoną!’ Tada ji pavirs gyvate”. 10 Mozė ir Aaronas atėjo pas faraoną ir padarė taip, kaip Vie¨pats įsakė: Aaronas metė savo lazdą prie¨ faraoną ir jo tarnus, ir ji pavirto gyvate. 11 Faraonas pasi¨aukė i¨minčių ir burtininkų. Ir tie Egipto ¸yniai savo kerais padarė tą patį: 12 kiekvienas jų numetė savo lazdą, ir jos pavirto gyvatėmis. Tačiau Aarono lazda prarijo jų lazdas. 13 Faraono ¨irdis liko u¸kietėjusi, ir jis jų neklausė, kaip Vie¨pats ir buvo kalbėjęs. 14 Vie¨pats tarė Mozei: “Faraono ¨irdis tebėra u¸kietėjusi, jis nesutinka i¨leisti tautos. 15 Rytoj anksti rytą nueik prie upės, kai faraonas eis prie vandens, ir lauk jo ten. Pasiimk tą lazdą, kuri buvo pavirtusi gyvate. 16 Jam atėjus, sakyk: ‘Vie¨pats, hebrajų Dievas, mane siuntė pas tave, sakydamas: ‘I¨leisk mano tautą, kad ji man tarnautų dykumoje’. Tačiau tu ligi ¨iol nenorėjai klausyti. 17 Todėl taip sako Vie¨pats: ‘I¨ to pa¸insi, kad A¨ esu Vie¨pats. ¦tai suduosiu mano rankoje esančia lazda į upės vandenį, ir jis pavirs krauju. 18 Upėje plaukiojančios ¸uvys i¨gai¨, ir upė pradės taip dvokti, kad egiptiečiai nebegalės gerti jos vandens’ ”. 19 Vie¨pats toliau kalbėjo Mozei: “Sakyk Aaronui: ‘Imk lazdą ir i¨tiesk savo ranką vir¨ egiptiečių vandenų, upių, perkasų, balų, vandens tvenkinių. Vanduo pavirs krauju visoje Egipto ¨alyje, net mediniuose ir akmeniniuose induose!’ ” 20 Mozė ir Aaronas taip padarė, kaip Vie¨pats buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir sudavė į upės vandenį, faraonui ir jo tarnams matant. Visas vanduo upėje pavirto krauju. 21 Upėje plaukiojančios ¸uvys i¨gai¨o. Vanduo ėmė taip dvokti, kad egiptiečiai nebegalėjo gerti vandens i¨ upės. Kraujas buvo visoje Egipto ¸emėje. 22 Tą patį padarė ir egiptiečių ¸yniai savo kerais. Faraono ¨irdis liko u¸kietėjusi, ir jis neklausė jų, kaip Vie¨pats ir buvo sakęs. 23 Faraonas nusigrę¸ė ir nuėjo į savo namą. Jis viso to neėmė į ¨irdį. 24 Egiptiečiai kasė upės pakra¨čiuose ¨ulinius, ie¨kodami geriamojo vandens, nes jie nebegalėjo upės vandens gerti. 25 Praėjo septynios dienos, kai Vie¨pats buvo i¨tikęs upę.

I¨ėjimo knyga 8

 

1 Tada Vie¨pats tarė Mozei: “Eik pas faraoną ir jam sakyk: ‘Taip sako Vie¨pats: ‘I¨leisk mano ¸mones, kad jie man tarnautų. 2 Jei nesutiksi jų i¨leisti, u¸leisiu visą tavo kra¨tą varlėmis. 3 Upė knib¸dės varlėmis. Jos i¨ upės atrėplios į tavo namus, į tavo miegamąjį ir į tavo lovą, taip pat į tavo tarnų ir tarnaičių namus, į tavo krosnis ir į duonkubilius. 4 Per tave, tavo ¸mones ir visus tavo tarnus rėplios varlės’. 5 Sakyk Aaronui: ‘I¨tiesk savo ranką su lazda ant upių, perkasų, balų ir padaryk, kad varlės u¸plūstų Egipto ¨alį!’ ” 6 Aaronas i¨tiesė ranką ant Egipto vandenų, ir varlės i¨rėpliojo ir u¸pildė Egipto kra¨tą. 7 Tą patį padarė ¸yniai savo kerais ir i¨¨aukė varles Egipto ¨alyje. 8 Faraonas, pasi¨aukęs Mozę ir Aaroną, tarė: “Melskite Vie¨patį, kad Jis pa¨alintų varles nuo manęs ir mano ¸monių; tada i¨leisiu izraelitus aukoti Vie¨pačiui”. 9 Mozė atsakė faraonui: “Paskirk laiką, kada melsti u¸ tave, tavo tarnus ir tautą, kad varlės būtų pa¨alintos nuo tavęs, i¨ tavo namų ir kad jos tik upėje tepasiliktų”. 10 Jis atsakė: “Rytoj”. Mozė tarė: “Tebūna, kaip sakai, kad ¸inotum, jog nėra lygaus Vie¨pačiui, mūsų Dievui! 11 Varlės pasi¨alins nuo tavęs, i¨ tavo namų, nuo tavo tarnų ir tarnaičių, jos tik upėje tepasiliks!” 12 Mozė ir Aaronas, grį¸ę i¨ faraono, meldė Vie¨patį pa¨alinti varles, kurias Jis buvo u¸leidęs faraonui. 13 Vie¨pats padarė, kaip Mozė pra¨ė: varlės i¨gai¨o namuose, kiemuose ir laukuose. 14 Jie suvertė jas į krūvas. Visa ¨alis dvokė. 15 Faraonas, matydamas, kad atėjo ramybė, u¸kietino savo ¨irdį ir neklausė, kaip Vie¨pats ir buvo sakęs. 16 Tada Vie¨pats tarė Mozei: “Liepk Aaronui i¨tiesti lazdą ir suduoti į ¸emės dulkes, kad jos pavirstų ma¨alais visoje Egipto ¨alyje!” 17 Aaronas i¨tiesė ranką su lazda ir sudavė į ¸emę. Tuoj ma¨alai apniko ¸mones ir gyvulius. Visos ¸emės dulkės virto ma¨alais Egipto kra¨te. 18 ´yniai bandė tą patį padaryti savo kerais, bet negalėjo. Ma¨alai apniko ¸mones ir gyvulius. 19 Tada ¸yniai tarė faraonui: “Tai Dievo pir¨tas!” Bet faraono ¨irdis buvo u¸kietinta ir jis neklausė jų, kaip Vie¨pats ir buvo sakęs. 20 Vie¨pats tarė Mozei: “Atsikelk anksti rytą, prieik prie faraono, kai jis eis prie vandens, ir pasakyk jam: ‘Taip sako Vie¨pats: ‘I¨leisk mano ¸mones, kad jie man tarnautų! 21 Jei nei¨leisi mano tautos, u¸leisiu musių ant tavęs, tavo tarnų, tavo ¸monių ir ant tavo namų taip, kad egiptiečių namai ir visa ¸emė bus pilna musių. 22 Bet tą dieną A¨ atskirsiu Go¨eno kra¨tą, kuriame gyvena mano tauta. Ten nebus musių, kad ¸inotum, jog A¨ esu visos ¸emės Vie¨pats. 23 Taip A¨ atskirsiu savo ir tavo tautą. Rytoj įvyks ¨itas ¸enklas’ ”. 24 Vie¨pats taip ir padarė. Dideli musių spiečiai apniko faraono ir jo tarnų namus ir visą Egipto ¨alį. Musės vargino kra¨tą. 25 Faraonas, pasi¨aukęs Mozę ir Aaroną, jiems tarė: “Eikite, aukokite savo Dievui ¨ioje ¨alyje!” 26 Mozė atsakė: “Netinka taip daryti. Egiptiečiai bjaurisi tuo, ką aukosime Vie¨pačiui, savo Dievui. Jei aukosime, kas egiptiečiams bjauru, argi jie mūsų neu¸mu¨ akmenimis? 27 Tris dienas keliausime į dykumą aukoti Vie¨pačiui, savo Dievui, kaip Jis mums įsakė”. 28 Faraonas atsakė: “A¨ i¨leisiu jus į dykumą aukoti Vie¨pačiui, savo Dievui. Tik nenueikite labai toli! Melskitės u¸ mane!” 29 Mozė atsakė: “I¨ tavęs i¨ėjęs, melsiu Vie¨patį, kad muses pa¨alintų nuo tavęs, nuo tavo tarnų ir tarnaičių. Tik kad vėl faraonas neapgautų, nei¨leisdamas tautos Vie¨pačiui aukoti!” 30 Mozė i¨ėjo i¨ faraono ir meldė Vie¨patį. 31 Vie¨pats padarė, kaip Mozė pra¨ė. Jis pa¨alino muses nuo faraono, nuo jo tarnų ir ¸monių taip, kad nė vienos nebeliko. 32 Bet ir ¨įkart faraonas u¸kietino savo ¨irdį ir nei¨leido tautos.

I¨ėjimo knyga 9

 

1 Vie¨pats sakė Mozei: “Eik pas faraoną ir jam sakyk: ‘Taip sako Vie¨pats, hebrajų Dievas: ‘I¨leisk mano ¸mones, kad jie man tarnautų! 2 Jei jų nei¨leisi ir nepaliausi jų laikęs, 3 Vie¨paties ranka bus ant tavo lauke besiganančių gyvulių: arklių, asilų, kupranugarių, avių ir galvijų­bus labai sunkus maras. 4 Vie¨pats atskirs izraelitų ir egiptiečių gyvulius; niekas ne¸us, kas priklauso izraelitams’ ”. 5 Ir Vie¨pats paskyrė laiką, sakydamas: “Rytoj Vie¨pats įvykdys ¨itą dalyką kra¨te!” 6 Kitą rytą Vie¨pats įvykdė tai: visi egiptiečių gyvuliai nugai¨o, bet i¨ izraelitų gyvulių nepra¸uvo nė vienas. 7 Faraonas pasiuntė pasi¸iūrėti. Pasirodė, kad izraelitų gyvulių nė vienas nebuvo nugai¨ęs. Tačiau faraono ¨irdis liko kieta ir jis nei¨leido tautos. 8 Tada Vie¨pats tarė Mozei ir Aaronui: “Imkite pilnas saujas pelenų i¨ krosnies ir Mozė teberia juos į orą faraono akivaizdoje. 9 Jie taps dulkėmis visoje Egipto ¨alyje, ir ant ¸monių bei gyvulių i¨kils votys su pūslėmis”. 10 Jie pasiėmė pelenų i¨ krosnies ir, atsistoję prie¨ faraoną, i¨bėrė juos į orą. Ir atsirado votys ant ¸monių ir gyvulių. 11 ´yniai negalėjo pasirodyti Mozei, nes votys buvo ant jų ir visų egiptiečių. 12 Tačiau Vie¨pats u¸kietino faraono ¨irdį, ir jis neklausė jų, kaip Vie¨pats ir buvo sakęs Mozei. 13 Tada Vie¨pats tarė Mozei: “Atsikelk anksti rytą, nueik pas faraoną ir sakyk: ‘Taip sako Vie¨pats, hebrajų Dievas: ‘I¨leisk mano tautą man tarnauti. 14 Nes ¨į kartą A¨ siųsiu įvairias negalias ir vargus tau, tavo tarnams ir tavo ¸monėms, kad ¸inotum, jog nėra man lygaus visoje ¸emėje. 15 A¨ galėjau i¨tiesti savo ranką ir i¨tikti tave ir tavo tautą maru, kad būtumėte visi pranykę nuo ¸emės pavir¨iaus. 16 Bet A¨ tam i¨auk¨tinau tave, kad parodyčiau savo galią ir mano vardas būtų skelbiamas visoje ¸emėje. 17 Tu vis dar did¸iuojiesi prie¨ mano tautą ir nei¨leidi jos. 18 Rytoj apie ¨itą laiką kris labai smarki kru¨a, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įsikūrimo dienos. 19 Taigi dabar siųsk ¸mones surinkti i¨ lauko gyvulius ir visa, kas tau priklauso. Visi ¸monės ir gyvuliai, kurie bus lauke ir nebus parvesti namo, kru¨ai krintant, pra¸us’ ”. 20 Faraono tarnai, kurie bijojo Vie¨paties, sugabeno į namus savo tarnus ir gyvulius. 21 O kas nekreipė dėmesio į Vie¨paties ¸odį, paliko savo tarnus ir gyvulius lauke. 22 Vie¨pats tarė Mozei: “I¨tiesk savo ranką, kad kristų kru¨a visoje Egipto ¨alyje: ant ¸monių, gyvulių ir visos laukų augmenijos”. 23 Mozė i¨tiesė lazdą, ir Vie¨pats pasiuntė perkūniją, kru¨ą ir ¸aibus. Vie¨pats siuntė kru¨ą į visą Egipto ¸emę. 24 Kru¨a susimai¨ė su ¸aibais ir buvo tokia smarki, kokios Egipto ¨alis nebuvo mačiusi. 25 Kru¨a i¨mu¨ė Egipto ¨alyje visa, kas buvo lauke: ¸mones, gyvulius, augalus ir med¸ius. 26 Tik Go¨eno kra¨te, kur gyveno izraelitai, nebuvo kru¨os. 27 Faraonas, pasi¨aukęs Mozę ir Aaroną, jiems kalbėjo: “A¨ nusidėjau! Vie¨pats yra teisus, o a¨ ir mano tauta esame nusikaltę. 28 Melskite Vie¨patį, kad liautųsi stipri perkūnija ir kru¨a! A¨ jus i¨leisiu ir daugiau nebesulaikysiu”. 29 Mozė jam atsakė: “Kai tik i¨eisiu i¨ miesto, pakelsiu rankas į Vie¨patį. Tada perkūnija ir kru¨a liausis, kad ¸inotum, jog Vie¨pačiui priklauso visa ¸emė. 30 Bet a¨ ¸inau, kad nei tu, nei tavo tarnai dar nesibijote Vie¨paties Dievo”. 31 Linus ir mie¸ius kru¨a i¨mu¨ė, nes mie¸iai buvo i¨plaukę ir linai jau ¸ydėjo. 32 Bet kviečių ir rugių nei¨mu¨ė, nes jie vėliau pribręsta. 33 Mozė i¨ėjo nuo faraono i¨ miesto ir i¨kėlė rankas į Vie¨patį: perkūnija ir kru¨a liovėsi, lietus nustojo lijęs. 34 Bet faraonas, matydamas, kad liovėsi lietus, kru¨a ir perkūnija, vėl nusidėjo ir u¸kietino savo ¨irdį kartu su savo tarnais. 35 Faraono ¨irdis pasiliko u¸kietėjusi, ir jis nei¨leido Izraelio vaikų, kaip Vie¨pats ir buvo sakęs Mozei.

I¨ėjimo knyga 10

 

1 Vie¨pats tarė Mozei: “Eik pas faraoną, nes A¨ u¸kietinau jo ir jo tarnų ¨irdis, kad padaryčiau ¨ituos ¸enklus jų tarpe 2 ir kad galėtum papasakoti savo vaikams ir vaikų vaikams, ką A¨ padariau Egipte ir kokius ¸enklus parod¸iau jų tarpe, kad ¸inotumėte, jog A¨ esu Vie¨pats”. 3 Mozė ir Aaronas atėjo pas faraoną ir jam kalbėjo: “Taip sako Vie¨pats, hebrajų Dievas: ‘Ar ilgai dar tu nenusi¸eminsi prie¨ mane? I¨leisk mano ¸mones, kad jie man tarnautų! 4 Jei nei¨leisi mano tautos, rytoj u¸leisiu skėrius ant tavo kra¨to. 5 Jie taip apdengs ¨alį, kad nesimatys ¸emės; jie nuės i¨likusį nuo kru¨os derlių, nugrau¨ kiekvieną ¸aliuojantį medį; 6 jų bus pilni tavo namai, tavo tarnų namai ir visų egiptiečių namai, kaip to dar nėra matę tavo tėvai ir seneliai per visą savo am¸ių’ ”. Po to Mozė apsisuko ir i¨ėjo i¨ faraono namų. 7 Tada faraono tarnai kalbėjo savo valdovui: “Ar ilgai mes kentėsime? I¨leisk tuos ¸mones, kad jie tarnautų Vie¨pačiui, savo Dievui! Ar dar nematai, kad Egiptas ¸ūva?” 8 Mozė ir Aaronas buvo pa¨aukti pas faraoną. Jis tarė jiems: “Eikite, tarnaukite Vie¨pačiui, savo Dievui! Bet kas yra tie, kurie eis?” 9 Mozė atsakė: “Eisime visi: jaunimas ir seneliai, sūnūs ir dukterys, avys ir galvijai. Mes ¨vęsime ¨ventę Vie¨pačiui”. 10 Jis atsakė jiems: “Tebūna Vie¨pats su jumis! Kaip galiu i¨leisti jus ir jūsų vaikus? ´iūrėkite, nes jūs sumanėte pikta! 11 Taip nebus. Eikite vieni vyrai ir aukokite Vie¨pačiui, nes to juk jūs ir pra¨ėte!” Ir juos i¨varė i¨ faraono akivaizdos. 12 Tada Vie¨pats tarė Mozei: “I¨tiesk savo ranką ant Egipto ¨alies, kad skėriai apniktų ir nugrau¸tų visus ¨alies augalus ir visa, kas dar liko nuo kru¨os!” 13 Mozė i¨tiesė lazdą. Vie¨pats leido rytų vėjui pūsti visą dieną ir naktį. Rytmečiui i¨au¨us, rytų vėjas atne¨ė skėrius. 14 Skėriai nusileido visoje Egipto ¨alyje. Jų buvo tiek, kiek niekad nėra buvę ir jų tiek nebus ateityje. 15 Jie taip u¸plūdo visą kra¨tą, kad apdengė visą ¸emę. Jie nugrau¸ė visus augalus ir med¸ių vaisius, i¨likusius nuo kru¨os, kad nieko ¸aliuojančio nebeliko visoje Egipto ¨alyje. 16 Tada faraonas skubiai pasi¨aukė Mozę ir Aaroną ir tarė: “Nusidėjau Vie¨pačiui, jūsų Dievui, ir jums! 17 Pra¨au, atleiskite man dar kartą mano nusikaltimą ir melskite Vie¨patį, savo Dievą, kad Jis pa¨alintų nuo manęs ¨itą mirtį”. 18 Mozė i¨ėjo i¨ faraono ir meldė Vie¨patį. 19 Vie¨pats sukėlė labai smarkų vakarų vėją, kuris skėrius nupūtė į Raudonąją jūrą; nė vieno skėrio nebeliko visoje Egipto ¨alyje. 20 Tačiau Vie¨pats u¸kietino faraono ¨irdį, ir jis nei¨leido izraelitų. 21 Vie¨pats tarė Mozei: “I¨tiesk savo ranką, kad tamsa apgaubtų visą Egipto ¨alį, tamsa, kurią galima būtų pajusti”. 22 Mozė i¨tiesė savo ranką, ir tir¨čiausia tamsa tris dienas buvo visame Egipto kra¨te. 23 Tris dienas ¸monės negalėjo matyti vienas kito ir pajudėti i¨ vietos. Tačiau izraelitų namuose buvo ¨viesu. 24 Tada faraonas, pasi¨aukęs Mozę, tarė: “Eikite, tarnaukite Vie¨pačiui! Tik jūsų avys ir galvijai tepasilieka! O jūsų vaikai teeina su jumis!” 25 Mozė atsakė: “Privalai mums duoti atna¨as ir deginamąsias aukas, kad mes galėtume aukoti Vie¨pačiui, mūsų Dievui. 26 Mūsų visi gyvuliai eis su mumis; nepaliksime nė kanopos. Nes i¨ jų privalome imti auką Vie¨pačiui, savo Dievui. Mes net ne¸inome, ko mums reikės Vie¨paties aukai, kol ten nenuėjome”. 27 Tačiau Vie¨pats u¸kietino faraono ¨irdį, ir jis nesutiko jų i¨leisti. 28 Ir faraonas tarė: “¦alin nuo manęs! Saugokis! Nebepasirodyk daugiau mano akyse, nes tą dieną, kurią pasirodysi, mirsi!” 29 Mozė atsakė: “Tebūna, kaip pasakei! Daugiau nebepasirodysiu”.

I¨ėjimo knyga 11

 

1 Vie¨pats tarė Mozei: “Dar vieną bausmę u¸leisiu faraonui ir Egiptui. Po to jis i¨leis jus, netgi varyte i¨varys! 2 Kalbėk ¸monėms, kad kiekvienas vyras i¨ savo kaimyno ir kiekviena moteris i¨ savo kaimynės papra¨ytų sidabrinių ir auksinių daiktų”. 3 Vie¨pats palankiai nuteikė izraelitams egiptiečius. Be to, Mozė buvo labai ¸ymus vyras Egipto ¨alyje, faraono tarnų ir tautos akyse. 4 Tada Mozė kalbėjo: “Taip sako Vie¨pats: ‘Apie vidurnaktį A¨ pereisiu Egiptą. 5 Tada mirs visi pirmagimiai, pradedant faraono, sėdinčio soste, pirmagimiu, ir baigiant pirmagimiu vergės, esančios prie girnų, ir visi gyvulių pirmagimiai. 6 Visoje Egipto ¨alyje kils verksmas, kokio nėra buvę ir kokio daugiau nebus. 7 Bet prie¨ nė vieną izraelitą, ar jo gyvulį nė ¨uo nesulos, kad ¸inotumėte, jog Vie¨pats daro skirtumą tarp egiptiečių ir izraelitų’. 8 Tada tavo tarnai ateis ir, nusilenkę prie¨ mane, sakys: ‘I¨eik tu ir visi tavo ¸inioje esantys ¸monės!’ Ir tada a¨ i¨eisiu”. Mozė i¨ėjo i¨ faraono degdamas pykčiu. 9 Tada Vie¨pats tarė Mozei: “Faraonas jūsų neklausys, kad A¨ galėčiau padaryti daugiau stebuklų Egipte”. 10 Mozė ir Aaronas padarė visus ¨ituos stebuklus faraonui matant. Tačiau Vie¨pats taip u¸kietino faraono ¨irdį, kad jis nei¨leido izraelitų i¨ savo ¨alies.

I¨ėjimo knyga 12

 

1 Vie¨pats kalbėjo Mozei ir Aaronui Egipto ¨alyje: 2 “¦itas mėnuo tebūna jums pirmasis metų mėnuo. 3 Pasakykite visiems izraelitams, kad ¨ito mėnesio de¨imtąją dieną jie paimtų po avinėlį savo tėvų namams, po vieną avinėlį kiekvienai ¨eimai. 4 O jei ¨eima yra per ma¸a avinėlį suvalgyti, tepaima kartu su savo artimiausiu kaimynu, kad susidarytų tiek asmenų, kiek gali suvalgyti avinėlį. 5 Avinėlis privalo būti be trūkumų, metinis patinėlis; paimsite jį i¨ avių ar o¸kų. 6 Laikykite jį iki ¨io mėnesio keturioliktos dienos; kiekviena Izraelio tautos ¨eima turi jį papjauti tos dienos vakare. 7 Jo krauju patepkite abi durų staktas ir skersinį tų namų, kuriuose valgysite avinėlį. 8 Tą naktį valgykite mėsą, keptą ant ugnies, su nerauginta duona ir karčiomis ¸olėmis. 9 Jūs neturite jos valgyti ¸alios ar i¨virtos vandenyje, tik keptą ugnyje, taip pat galvą, kojas ir vidurius. 10 Nieko i¨ jo nepalikite iki ryto. O kas paliks ligi ryto, tą sudeginkite. 11 Valgykite jį paskubomis, susijuosę strėnas, apsiavę, laikydami lazdą rankoje; tai Vie¨paties Pascha. 12 Tą naktį pereisiu visą Egipto ¨alį ir i¨¸udysiu visus pirmagimius, ¸mones ir gyvulius; ir visiems Egipto dievams įvykdysiu teismą. A¨­Vie¨pats! 13 O kraujas ant namų bus ¸enklas, kur jūs gyvenate. Pamatęs kraują, aplenksiu jus, kad Egipto ¨alies bausmė nepaliestų jūsų. 14 Ta diena tebūna jums atmintina diena; jūs privalote ją ¨vęsti kaip ¨ventę Vie¨pačiui per kartų kartas. 15 Septynias dienas valgysite neraugintą duoną. Jau pirmąją dieną pa¨alinkite raugą i¨ savo namų, nes kiekvienas, kuris valgys raugintą maistą nuo pirmosios iki septintosios dienos, bus i¨naikintas i¨ Izraelio. 16 Pirmąją dieną susirinkite ¨ventei, taip pat ir septintąją. Jokio darbo nevalia dirbti tomis dienomis, i¨skyrus tai, ko reikia kiekvieno ¸mogaus maistui. 17 Jūs ¨vęsite Neraugintos duonos ¨ventę per kartų kartas, nes tą dieną A¨ i¨ved¸iau jūsų pulkus i¨ Egipto ¨alies. 18 Pirmojo mėnesio keturioliktos dienos vakare pradėsite valgyti neraugintą duoną ir valgysite iki dvide¨imt pirmosios dienos vakaro. 19 Septynias dienas nebus raugo jūsų namuose, nes kiekvienas, kuris valgys ką nors rauginto, bus i¨naikintas i¨ Izraelio, ar jis būtų ateivis, ar vietinis gyventojas. 20 Nieko rauginto jūs nevalgysite. Savo namuose valgysite neraugintą duoną”. 21 Tada Mozė su¨aukė visus Izraelio vyresniuosius ir jiems tarė: “Eikite, imkite avinėlį savo ¨eimoms ir pjaukite jį Paschai. 22 Po to imkite yzopo ry¨ulėlį ir, pamirkę dubenyje su krauju, patepkite juo abi durų staktas ir skersinį; nė vienas jūsų tenei¨eina iki ryto i¨ savo namų! 23 Nes Vie¨pats pereis, ¸udydamas egiptiečius; pamatęs kraują ant abiejų durų staktų ir skersinio, aplenks ir neleis ¸udytojui įeiti į jūsų namus. 24 Tai bus įstatas jums ir jūsų vaikams per am¸ius. 25 Kai atvyksite į ¨alį, kurią Vie¨pats jums duos, kaip Jis pa¸adėjo, laikykitės ¨itų nuostatų. 26 Kai jūsų vaikai klaus: ‘Ką rei¨kia ¨itos apeigos?’, 27 atsakykite: ‘Tai yra Paschos auka Vie¨pačiui, kuris aplenkė izraelitų namus Egipte, kai Jis i¨¸udė egiptiečius ir i¨laisvino mūsų namus’ ”. Tada ¸monės nusilenkė ir pagarbino Vie¨patį. 28 Izraelitai ėjo ir padarė, kaip Vie¨pats įsakė Mozei ir Aaronui. 29 Vidurnaktį Vie¨pats i¨¸udė visus pirmagimius Egipto ¨alyje, pradedant faraono, kuris sėdėjo soste, pirmagimiu, baigiant pirmagimiu kalinio, sėdinčio kalėjime, ir visus gyvulių pirmagimius. 30 Naktį atsikėlė faraonas, jo tarnai ir visi egiptiečiai. Ir kilo didelis verksmas Egipte, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų mirusio. 31 Tą naktį faraonas, pasi¨aukęs Mozę ir Aaroną, tarė: “I¨eikite i¨ mano kra¨to, jūs ir izraelitai! Eikite, tarnaukite Vie¨pačiui, kaip sakėte. 32 Pasiimkite avis ir galvijus, kaip sakėte! Eikite ir palaiminkite mane taip pat!” 33 Egiptiečiai ragino tautą skubiai i¨eiti i¨ jų ¨alies, sakydami: “Mes visi i¨mirsime!” 34 ´monės ėmė ant pečių dar neįrūgusią te¨lą duonkubiliuose, įvyniotą į apsiaustus. 35 Ir izraelitai padarė, kaip Mozė buvo sakęs; jie papra¨ė i¨ egiptiečių sidabrinių bei auksinių daiktų ir drabu¸ių. 36 Vie¨pats palankiai nuteikė izraelitams egiptiečius, kurie patenkino jų pra¨ymą. Taip jie apiplė¨ė egiptiečius. 37 Apie ¨e¨i ¨imtai tūkstančių vyrų i¨ Izraelio sūnų, neskaičiuojant vaikų, i¨ėjo i¨ Ramzio į Sukotą. 38 Taip pat daugybė kitų ¸monių ėjo su jais ir didelės kaimenės avių bei galvijų. 39 Jie kepė i¨ te¨los, kurią i¨sine¨ė i¨ Egipto, neraugintus papločius. Ji dar nebuvo įrūgusi, nes jie buvo skubiai i¨varyti i¨ Egipto ir nespėjo pasigaminti maisto kelionei. 40 Izraelitai pragyveno Egipte keturis ¨imtus trisde¨imt metų. 41 Praėjus keturiems ¨imtams trisde¨imčiai metų, vieną dieną visi Vie¨paties pulkai i¨keliavo i¨ Egipto. 42 Ta naktis, kurią juos i¨vedė i¨ Egipto kra¨to, yra Vie¨paties ¨ventė. Izraelitai privalo tą naktį ¨vęsti per kartų kartas. 43 Vie¨pats kalbėjo Mozei ir Aaronui: “¦itas yra Paschos įstatymas: jokiam svetim¨aliui nevalia Paschos valgyti. 44 Tačiau pirktas vergas turi teisę ją valgyti tada, kai jį apipjaustai. 45 Svetim¨aliui ir samdiniui negalima jos valgyti. 46 Ji turi būti valgoma namuose. Nevalia mėsos i¨ne¨ti i¨ namų ir neleid¸iama sulau¸yti jokio kaulo. 47 Visa Izraelio tauta privalo ją ¨vęsti. 48 Jei ateivis apsistotų pas tave ir norėtų ¨vęsti Paschą, tai visi jo vyrai privalo būti apipjaustyti. Tuo atveju leid¸iama jam ¨vęsti Paschą, ir jis bus tarsi vietinis ¨alies gyventojas. Bet niekam neapipjaustytam neleistina jos valgyti. 49 Tas pats įstatymas galioja ir pas jus gimusiam, ir ateiviui, apsigyvenusiam tarp jūsų”. 50 Izraelitai darė, kaip Vie¨pats įsakė Mozei ir Aaronui. 51 Tą dieną Vie¨pats i¨vedė izraelitų pulkus i¨ Egipto ¨alies.

I¨ėjimo knyga 13

 

1 Vie¨pats kalbėjo Mozei: 2 “Pa¨vęsk man visus pirmagimius: ar jie būtų ¸monių, ar gyvulių. Jie­mano”. 3 Mozė kalbėjo tautai: “Atsiminkite ¨itą dieną, kurią i¨ėjote i¨ Egipto, i¨ vergijos namų. Savo rankos galybe Vie¨pats jus i¨vedė, todėl nevalgykite nieko rauginto. 4 ¦iandien, Abibo mėnesį, jūs i¨ėjote. 5 Kai Vie¨pats tave įves į kanaaniečių, hetitų, amoritų, hivų ir jebusiečių ¨alį, plūstančią pienu ir medumi, kurią tau duoti Jis prisiekė tavo tėvams, tu privalai ¨vęsti tą ¨ventę ¨į mėnesį. 6 Septynias dienas valgysi neraugintą duoną, septintą dieną bus ¨ventė Vie¨pačiui. 7 Neraugintą duoną privalai valgyti septynias dienas, ir nei pas tave, nei tavo gyvenamose vietose nebus raugintos duonos. 8 Tą dieną tu sakysi savo sūnui: ‘Tai daroma dėl to, ką Vie¨pats padarė i¨vesdamas mane i¨ Egipto’. 9 Tai bus kaip ¸enklas tau ant rankos ir prisiminimas ant kaktos, kad Vie¨paties įstatymas būtų tavo lūpose. Juk galinga ranka Vie¨pats tave i¨vedė i¨ Egipto. 10 Vykdyk ¨itą nurodymą kasmet skirtu laiku. 11 Kai Vie¨pats tave įves į kanaaniečių ¨alį, kaip Jis prisiekė tau ir tavo tėvams, ir ją tau atiduos, 12 tai kiekvieną savo pirmagimį atskirsi Vie¨pačiui ir kiekvieną gyvulių pirmagimį. Vyri¨kos lyties pirmagimiai priklauso Vie¨pačiui. 13 Kiekvieną pirmagimį asilaitį privalai i¨pirkti ėriuku, bet jei nei¨pirksi, u¸mu¨k jį. Kiekvieną savo ¸monių pirmagimį sūnų privalai i¨pirkti. 14 Kai ateityje tavo sūnus paklaus: ‘Ką tai rei¨kia?’, jam atsakyk: ‘Galinga ranka Vie¨pats mus i¨vedė i¨ Egipto, i¨ vergijos namų. 15 Kai faraonas u¸sikietino ir nenorėjo mūsų i¨leisti, Vie¨pats nu¸udė visus pirmagimius Egipto ¨alyje, tiek ¸monių, tiek gyvulių pirmagimius. Todėl aukoju Vie¨pačiui kiekvieną pirmagimį vyri¨kos lyties, o kiekvieną pirmagimį savo vaikų i¨perku’. 16 Tai bus kaip ¸enklas ant tavo rankos ir prisiminimas ant tavo kaktos, nes savo galinga ranka Vie¨pats mus i¨vedė i¨ Egipto”. 17 Kai faraonas i¨leido ¸mones, Dievas jų nevedė filistinų ¨alies keliu, nors tai būtų buvę arčiausia. Nes Dievas sakė: “Kad i¨vydę karą ¸monės nepradėtų gailėtis ir nesugrį¸tų į Egiptą”. 18 Dievas vedė tautą aplinkiniu dykumų keliu, Raudonosios jūros link. Izraelitai i¨ėjo i¨ Egipto apsiginklavę. 19 Mozė paėmė su savimi Juozapo kaulus, nes jis buvo prisaikdinęs izraelitus, sakydamas: “Dievas tikrai jus aplankys, ir jūs i¨ne¨ite i¨ čia mano kaulus”. 20 Jie keliavo i¨ Sukoto ir pasistatė stovyklą Etame, dykumos pakra¨tyje. 21 Vie¨pats ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, rodydamas kelią, o naktį ugnies stulpe, ¨viesdamas jiems, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį. 22 Jis nepatraukė nuo jų debesies stulpo dieną nė ugnies stulpo naktį.

I¨ėjimo knyga 14

 

1 Vie¨pats kalbėjo Mozei: 2 “Sakyk izraelitams, kad jie apsistotų ties Pi Hahirotu, tarp Migdolo ir jūros. Prie¨ais Baal Cefoną pasistatykite stovyklą prie jūros. 3 Tada faraonas sakys apie jus: ‘Jie pasiklydo kra¨te, dykumos juos sulaiko!’ 4 A¨ u¸kietinsiu faraono ¨irdį, ir jis jus vysis, kad būčiau pa¨lovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę ir egiptiečiai ¸inotų, jog A¨ esu Vie¨pats”. Jie taip ir padarė. 5 Egipto karaliui prane¨ė, kad tauta pabėgo. Tada faraono ir jo tarnų ¨irdys atsisuko prie¨ ¨itą tautą ir jie kalbėjo: “Ką padarėme, i¨leisdami Izraelį, kad mums nebetarnautų?” 6 Jis paruo¨ė savo ve¸imą ir pasiėmė savo ¸mones su savimi. 7 Jis pasiėmė ¨e¨is ¨imtus rinktinių kovos ve¸imų ir paskyrė vir¨ininkus jiems. 8 Vie¨pats u¸kietino faraono, Egipto karaliaus, ¨irdį, ir jis persekiojo Izraelio vaikus. Bet Izraelio vaikus i¨vedė galinga ranka. 9 Faraono ¸irgai, ve¸imai, raiteliai ir visa jo kariuomenė pasivijo juos, apsistojusius prie jūros, ties Pi Hahirotu, prie¨ais Baal Cefoną. 10 Kai faraonas priartėjo, Izraelio vaikai pakėlė akis ir pamatė at¸ygiuojančius i¨ paskos egiptiečius. Jie labai i¨sigando ir ¨aukėsi Vie¨paties. 11 Jie sakė Mozei: “Nejaugi Egipte nebuvo kapų, kad mus i¨vedei mirti dykumoje? Ką mums padarei, i¨vesdamas i¨ Egipto? 12 Argi mes tau nesakėme, būdami Egipte: ‘Palik mus tarnauti egiptiečiams’. Mums juk būtų buvę geriau tarnauti egiptiečiams, negu mirti dykumoje”. 13 Mozė atsakė: “Nebijokite, stovėkite ramiai ir stebėkite Vie¨paties i¨gelbėjimą, kurį Jis ¨iandien įvykdys. Egiptiečių, kuriuos ¨iandien matote, niekados daugiau nebematysite. 14 Vie¨pats kariaus u¸ jus, o jūs būkite ramūs!” 15 Vie¨pats tarė Mozei: “Ko ¨auki? Sakyk izraelitams, kad eitų pirmyn. 16 O tu pakelk lazdą, i¨tiesk ranką link jūros ir perskirk ją. Izraelitai sausuma pereis per jūrą. 17 A¨ u¸kietinsiu egiptiečių ¨irdis, ir jie vysis jus, ir A¨ būsiu pa¨lovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę, kovos ve¸imus ir raitelius. 18 Egiptiečiai ¸inos, kad A¨ esu Vie¨pats, kai būsiu pa¨lovintas per faraoną, jo ve¸imus ir raitelius”. 19 Tada Dievo angelas, kuris ėjo Izraelio pulkų priekyje, pasitraukė u¸ jų. Debesies stulpas i¨ jų priekio atsistojo u¸pakalyje jų. 20 Jis buvo tarp egiptiečių stovyklos ir Izraelio stovyklos; tamsus debesis dengė egiptiečius, o izraelitams buvo ¨viesu. Taip jie per naktį nepriartėjo vieni prie kitų. 21 Mozė i¨tiesė ranką link jūros. Vie¨pats smarkiu rytų vėju, kuris pūtė per naktį, i¨d¸iovino jūrą, ir vandenys persiskyrė. 22 Izraelitai ėjo sausu jūros dugnu; vanduo jiems buvo siena i¨ de¨inės ir kairės. 23 Egiptiečiai, juos vydamiesi, sekė jūros dugnu su kovos ve¸imais ir raiteliais. 24 Rytui au¨tant, Vie¨pats i¨ ugnies ir debesies stulpo pa¸velgė į egiptiečių kariuomenę ir sukėlė sąmy¨į jų tarpe. 25 Jis numovė ve¸imų ratus, ir tie sunkiai begalėjo judėti. Egiptiečiai sakė: “Bėkime nuo izraelitų, nes Vie¨pats kovoja u¸ juos prie¨ egiptiečius”. 26 Tada Vie¨pats tarė Mozei: “I¨tiesk ranką link jūros, kad vanduo u¸lietų egiptiečius, jų ve¸imus ir raitelius!” 27 Mozė i¨tiesė ranką, ir, rytui brėk¨tant, jūra sugrį¸o į pirmyk¨tę vietą; bėgančius egiptiečius u¸liejo vanduo. Taip Vie¨pats sunaikino egiptiečius jūroje. 28 Vanduo sugrį¸o ir u¸liejo visą faraono kariuomenę, karo ve¸imus ir raitelius. Nė vienas jų nei¨liko. 29 O izraelitai perėjo sausu jūros dugnu, vanduo jiems buvo siena de¨inėje ir kairėje. 30 Taip Vie¨pats i¨gelbėjo izraelitus i¨ egiptiečių; jie matė negyvus egiptiečius ant jūros kranto. 31 Izraelis matė galingą darbą, kurį Vie¨pats padarė egiptiečiams. Tauta bijojo Vie¨paties. Jie tikėjo Vie¨pačiu ir Jo tarnu Moze.

I¨ėjimo knyga 15

 

1 Tada Mozė ir izraelitai giedojo Vie¨pačiui ¨ią giesmę: “Giedosiu Vie¨pačiui, nes Jis ¨lovingai nugalėjo! Jis ¸irgą ir raitelį įmetė į jūrą. 2 Mano stiprybė ir giesmė yra Vie¨pats. Jis tapo mano i¨gelbėjimu. Jis yra mano Dievas, a¨ Jį ¨lovinsiu. Jis mano tėvų Dievas, a¨ Jį auk¨tinsiu. 3 Vie¨pats yra kar¸ygys, Jahvė yra Jo vardas. 4 Faraono kovos ve¸imus ir jo kariuomenę Jis įmetė į jūrą, jo rinktinius karo vadus paskandino Raudonojoje jūroje. 5 Gelmės apdengė juos, jie nugrimzdo į dugną kaip akmuo. 6 Tavo de¨inė, Vie¨patie, pasirodė ¨lovinga savo jėga! Tavo de¨inė, Vie¨patie, sutriu¨kino prie¨ą. 7 Savo ¨lovės didybe Tu parblo¨kei tuos, kurie kėlėsi prie¨ Tave. Tu siuntei savo rūstybę, kuri suėdė juos kaip ra¸ienas. 8 Tau papūtus, sujudo vandenys, sustojo kaip siena ir gelmės sustingo jūros ¨irdyje. 9 Prie¨as tarė: ‘Vysiuos, sugausiu, pasidalinsiu grobį, pasitenkins mano aistra! I¨trauksiu kardą­juos sunaikins mano ranka!’ 10 Tu papūtei savo vėju, ir jūra u¸dengė juos, kaip ¨vinas jie nuskendo galinguose vandenyse! 11 Vie¨patie, kas yra Tau lygus tarp dievų? Kas yra toks ¨lovingas ¨ventumu, didingas gyriumi ir savo stebuklais? 12 Tu i¨tiesei savo de¨inę­juos prarijo ¸emė. 13 Tu, būdamas gailestingas, vedei tautą, kurią atpirkai. Savo galia vedei ją į savo ¨ventąją buveinę. 14 I¨girs tautos ir sudrebės, baimė apims filistinus. 15 Nusigąs ir Edomo kunigaik¨čiai. Moabo galinguosius apims drebulys. Neteks jėgų visi Kanaano gyventojai. 16 Juos apims siaubas ir i¨gąstis. Dėl Tavo rankos galybės jie sustings kaip akmuo, kol pereis Tavo tauta, Vie¨patie, kurią įsigijai. 17 Tu įvesi juos ir pasodinsi savo paveldėjimo kalne, į vietą, kurią Tu, Vie¨patie, pasirinkai, kad gyventum, į ¨ventyklą, kurią padarė Tavo rankos. 18 Vie¨pats karaliaus per am¸ius!” 19 Faraono ¸irgams, kovos ve¸imams ir raiteliams įėjus į jūrą, Vie¨pats u¸liejo juos vandenimis, o izraelitai perėjo sausu jūros dugnu. 20 Tada prana¨ė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė būgną, ir visos moterys, eidamos paskui ją su būgnais, ¨oko. 21 Mirjama pritardama giedojo: “Giedokite Vie¨pačiui, nes Jis ¨lovingai nugalėjo. ´irgą ir raitelį Jis įmetė į jūrą”. 22 Mozė vedė Izraelį nuo Raudonosios jūros, ir jie įėjo į ¦ūro dykumą. Tris dienas jie keliavo dykuma ir nerado vandens. 23 Atėję į Marą, jie negalėjo gerti Maros vandens, nes jis buvo kartus. Todėl ta vieta vadinama Mara. 24 Tauta pradėjo murmėti prie¨ Mozę sakydami: “Ką gersime?” 25 Jis ¨aukėsi Vie¨paties. Vie¨pats parodė jam medį, kurį įmetus į vandenį, vanduo tapo saldus. Čia Jis davė jiems įstatymą ir nuostatus, ir čia Jis i¨bandė juos. 26 Jis sakė: “Jei atid¸iai klausysi Vie¨paties, savo Dievo, ir darysi, kas teisu Jo akyse, kreipsi dėmesį į Jo įsakymus ir laikysiesi visų Jo nuostatų, tai ant tavęs neu¸leisiu nė vienos tų nelaimių, kurias u¸leidau ant egiptiečių, nes A¨ esu Vie¨pats, tavo gydytojas”. 27 Jie atėjo į Elimą, kur buvo dvylika vandens ¨altinių ir septyniasde¨imt palmių; ten pasistatė stovyklą.

I¨ėjimo knyga 16

 

1 Antrojo mėnesio penkioliktą dieną po to, kai jie paliko Egiptą, visi izraelitai i¨ėjo i¨ Elimo ir atėjo į Sino dykumą, esančią tarp Elimo ir Sinajaus. 2 Visa Izraelio vaikų tauta murmėjo prie¨ Mozę ir Aaroną dykumoje. 3 Jie sakė: “Geriau mes būtume mirę nuo Vie¨paties rankos Egipto ¨alyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir valgėme duonos sočiai! Jūs mus atvedėte į ¨ią dykumą, kad numarintumėte visus badu”. 4 Tada Vie¨pats tarė Mozei: “A¨ jums duosiu duonos i¨ dangaus. ´monės tei¨eina ir tesusirenka dienos davinį, kad i¨bandyčiau juos, ar jie laikysis mano įstatymo, ar ne. 5 O ¨e¨tą dieną teprisirenka dvigubai tiek, kiek kasdien prisirinkdavo”. 6 Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: “¦į vakarą ¸inosite, kad Vie¨pats jus i¨vedė i¨ Egipto. 7 Ir rytą i¨vysite Vie¨paties ¨lovę; Jis i¨girdo jūsų murmėjimą prie¨ Jį. O kas esame mudu, kad murmate prie¨ mus? 8 Vie¨pats duos jums vakare mėsos, o rytą­duonos sočiai. Vie¨pats i¨girdo, kad murmėjote prie¨ Jį. O kas mudu esame? Ne prie¨ mus jūs murmate, bet prie¨ Vie¨patį”. 9 Tada Mozė tarė Aaronui: “Sakyk visiems izraelitams: ‘Priartėkite prie Vie¨paties, nes Jis i¨girdo jūsų murmėjimą’ ”. 10 Aaronui tebekalbant izraelitams, jie pa¸velgė į dykumas ir pamatė Vie¨paties ¨lovę debesyje. 11 Vie¨pats kalbėjo Mozei: 12 “A¨ girdėjau Izraelio vaikų murmėjimą. Sakyk jiems: ‘Vakare jūs gausite mėsos, o rytą pasisotinsite duona. Ir jūs ¸inosite, kad A¨ esu Vie¨pats, jūsų Dievas’ ”. 13 Vakare atskrido putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą aplink stovyklą buvo rasa. 14 Rasai pranykus, dykumoje pasirodė ka¸kas, tarsi ¨erk¨nas ant ¸emės. 15 Tai pamatę, izraelitai klausė vienas kito: “Kas čia?” Nė vienas ne¸inojo, kas tai yra. Tada Mozė jiems tarė: “Tai duona, kurią Vie¨pats jums davė maistui. 16 ¦tai ką Vie¨pats įsakė: ‘Kiekvienas teprisirenka tiek, kiek jis suvalgo; teparsine¨a po omerą kiekvienam ¸mogui, atsi¸velgdamas į asmenų skaičių savo palapinėje’ ”. 17 Izraelitai darė, kaip buvo įsakyta, ir prisirinko vieni daugiau, kiti ma¸iau. 18 Ir kai jie seikėjo omeru, kas buvo prisirinkęs daug, neturėjo pertekliaus, o kas ma¸ai, tam nestigo. Kiekvienas turėjo tiek, kiek galėjo suvalgyti. 19 Mozė jiems sakė: “Nė vienas tenepalieka nieko rytojui”. 20 Bet jie nepaklausė Mozės. Kai kurie paliko dalį maisto kitai dienai, tačiau atsirado kirmėlių ir jis pradėjo dvokti. Mozė u¸sirūstino ant jų. 21 Kiekvienas kas rytą rinkdavosi, kiek jis galėjo suvalgyti. O saulei kaitinant, tie grūdeliai laukuose sutirpdavo. 22 ¦e¨tą dieną jie prisirinko dvigubai tiek: po du omerus kiekvienam. Izraelio vyresnieji apie tai prane¨ė Mozei. 23 Jis sakė jiems: “Taip Vie¨pats liepė: ‘Rytoj yra sabatas, ¨venta poilsio diena, skirta Vie¨pačiui. Ką norite kepti, i¨kepkite, ir ką norite virti, i¨virkite, o kas lieka, atidėkite į ¨alį ir palaikykite rytojui’ ”. 24 Jie pasidėjo rytojui, kaip Mozė buvo įsakęs. Ir tai nesugedo ir neatsirado kirmėlių. 25 Po to Mozė tarė: “Valgykite tai! Nes ¨iandien yra Vie¨paties sabatas, nieko laukuose nerasite. 26 ¦e¨ias dienas rinksite, o septintoji diena yra sabatas; joje nieko nerasite”. 27 Vis dėlto septintąją dieną kai kurie i¨ėjo rinkti, bet nieko nerado. 28 Vie¨pats tarė Mozei: “Ar ilgai nesilaikysite mano įstatymų ir įsakymų? 29 Vie¨pats jums įsakė ¨vęsti sabatą. Todėl ¨e¨tąją dieną Jis duoda jums duonos dviem dienom. Kiekvienas pasilikite savo vietoje. Nė vienas nei¨eikite i¨ savo namų septintąją dieną”. 30 Taip tauta ilsėjosi septintąją dieną. 31 Dievo duotą maistą izraelitai praminė mana. Ji buvo tarsi balti kalendros grūdeliai, o jos skonis kaip papločio su medumi. 32 Mozė paskelbė Vie¨paties įsakymą: “Prisipilkite omerą manos, kad būsimos kartos ¸inotų, kokia duona jus maitinau dykumoje, kai i¨ved¸iau i¨ Egipto”. 33 Mozė sakė Aaronui: “Paimk indą, supilk į jį vieną omerą manos ir jį padėk Vie¨paties akivaizdoje, kad i¨liktų būsimoms kartoms”. 34 Kaip Vie¨pats įsakė Mozei, taip Aaronas padėjo indą palapinės ¨venčiausioje vietoje. 35 Izraelitai valgė maną keturiasde¨imt metų, kol atėjo į gyvenamas ¸emes. Jie valgė maną, kol atėjo prie Kanaano ¨alies ribų. 36 Omeras yra de¨imtoji efos dalis.

I¨ėjimo knyga 17

 

1 Visi izraelitai keliavo toliau i¨ Sino dykumos sustodami, kai Vie¨pats įsakydavo. Jie pasistatė stovyklą Refidime. Čia jie nerado geriamo vandens 2 ir priekai¨tavo Mozei, sakydami: “Duok mums vandens atsigerti!” Mozė jiems atsakė: “Ko burnojate prie¨ mane? Kodėl gundote Vie¨patį?” 3 ´monės, i¨tro¨kę vandens, murmėjo prie¨ Mozę: “Kodėl mus i¨vedei i¨ Egipto, kad mus, mūsų vaikus ir gyvulius numarintum tro¨kuliu?” 4 Tada Mozė ¨aukėsi Vie¨paties: “Ką man daryti su ¨ita tauta? Nedaug trūksta, kad jie u¸mu¨tų mane akmenimis”. 5 Vie¨pats atsakė Mozei: “I¨eik prie¨ tautą kartu su Izraelio vyresniaisiais; laikyk rankoje lazdą, kuria sudavei į upę, ir eik. 6 A¨ stovėsiu prie¨ tave ant uolos Horebe. Tu suduosi lazda į uolą, i¨ jos i¨tekės vanduo ir ¸monės galės atsigerti”. Mozė taip ir padarė Izraelio vyresniųjų akyse. 7 Jis praminė tą vietą Masa ir Meriba dėl to, kad izraelitai priekai¨tavo ir gundė Vie¨patį, sakydami: “Ar yra Vie¨pats tarp mūsų?” 8 Tada atėjo amalekiečiai ir kariavo su Izraeliu Refidime. 9 Mozė įsakė Jozuei: “Pasirink vyrų ir eik kariauti prie¨ amalekiečius! Rytoj a¨ atsistosiu ant kalvos vir¨ūnės ir laikysiu Dievo lazdą rankoje”. 10 Jozuė padarė, kaip jam Mozė buvo įsakęs, ir kovojo prie¨ amalekiečius. Mozė, Aaronas ir Hūras u¸lipo ant kalvos vir¨ūnės. 11 Kol Mozė laikydavo pakėlęs savo rankas, laimėdavo izraelitai; kai tik jas nuleisdavo, laimėdavo amalekiečiai. 12 Mozės rankos pavargo; jie tad paėmė akmenį, ir jis atsisėdo ant jo. Aaronas ir Hūras laikė jo rankas, vienas i¨ vienos, kitas i¨ kitos pusės; taip jo rankos buvo pakeltos iki saulės nusileidimo. 13 Tuo būdu Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą savo kardu. 14 Vie¨pats liepė Mozei: “Įra¨yk tai į knygą atminimui ir perskaityk Jozuei girdint, kad A¨ i¨naikinsiu atminimą apie amalekiečius i¨ po dangaus”. 15 Mozė pastatė aukurą ir jį pavadino “Vie¨pats yra mano vėliava”. 16 Nes jis sakė: “Vie¨pats prisiekė ir Jis kariaus prie¨ amalekiečius per kartų kartas”.

I¨ėjimo knyga 18

 

1 Jetras, Midjano kunigas, Mozės uo¨vis, i¨girdo visa, ką Dievas padarė Mozei ir savo tautai Izraeliui, ir kad Vie¨pats i¨vedė Izraelį i¨ Egipto. 2 Tai su¸inojęs, Jetras, Mozės uo¨vis, paėmė Ciporą, Mozės ¸moną, kurią Mozė buvo parsiuntęs atgal, 3 ir jos abu sūnus, kurių vieno vardas buvo Ger¨omas, nes jis sakė: “Buvau ateivis svetimoje ¨alyje”, 4 o kito Eliezeras, nes sakė: “Mano tėvo Dievas buvo mano pagalba ir mane i¨gelbėjo nuo faraono kardo”. 5 Ir Jetras, Mozės uo¨vis, atėjo su jo sūnumis ir ¸mona pas Mozę į dykumą, kur jis stovyklavo prie Dievo kalno. 6 Jetras prane¨ė Mozei: “¦tai a¨, tavo uo¨vis Jetras, su tavo ¸mona ir abiem sūnumis einame pas tave!” 7 Tada Mozė, i¨ėjęs pasitikti uo¨vio, nusilenkė jam ir jį pabučiavo. Paklausę vienas kito, kaip sekasi, įėjo į palapinę. 8 Mozė papasakojo savo uo¨viui visa, ką Vie¨pats padarė faraonui ir egiptiečiams dėl Izraelio, ir visą vargą kelyje, ir kaip Vie¨pats juos i¨gelbėjo. 9 Jetras d¸iaugėsi visu tuo, ką Vie¨pats padarė Izraeliui i¨gelbėdamas jį i¨ egiptiečių, 10 ir tarė: “Tebūna palaimintas Vie¨pats, kuris jus i¨gelbėjo i¨ egiptiečių ir faraono, kuris i¨gelbėjo tautą i¨ Egipto vergovės. 11 Dabar ¸inau, kad Vie¨pats yra auk¨čiau visų kitų dievų, nes pranoko juos tuo, kuo jie did¸iavosi”. 12 Po to Jetras, Mozės uo¨vis, aukojo Dievui deginamąją auką ir atna¨as. Tada Aaronas ir visi Izraelio vyresnieji drauge su Mozės uo¨viu valgė Dievo akivaizdoje. 13 Kitą dieną Mozė atsisėdo ¸monių teisti, ir ¸monės stovėjo prie jo nuo ryto iki vakaro. 14 Mozės uo¨vis, pamatęs visa, ką jis darė ¸monėms, klausė: “Ką tu čia darai? Kodėl tu sėdi vienas, o visi ¸monės stovi nuo ryto iki vakaro?” 15 Mozė atsakė: “´monės ateina pas mane pasiklausti Dievo patarimų. 16 Kai jie nesutaria, ateina pas mane, kad būčiau jų teisėju ir paskelbčiau Dievo nuostatus ir įstatymus”. 17 Mozės uo¨vis atsakė: “Negerai darai! 18 Tu pats ir ¨itie ¸monės, kurie yra su tavimi, visi¨kai nuvargsite, nes tau tai per sunku; tu negali vienas atlikti to darbo. 19 Dabar paklausyk mano balso. A¨ tau patarsiu, ir Dievas bus su tavimi! Būk tarpininkas tarp tautos ir Dievo ir prane¨k jų reikalus Dievui. 20 Mokyk juos įstatymų bei nuostatų, parodyk jiems kelią, kuriuo jie turi eiti, ir darbus, kuriuos turi daryti. 21 Be to, i¨sirink i¨ tautos sumanius, Dievo bijančius, patikimus, negod¸ius vyrus, paskirk juos tūkstantininkais, ¨imtininkais, penkiasde¨imtininkais ir de¨imtininkais, 22 ir tegu jie teisia ¸mones. Kiekvieną didelę bylą jie perduos tau, o ma¸as bylas spręs patys. Tau bus lengviau, ir jie pasidalins na¨tą su tavimi. 23 Jeigu taip darysi ir Dievas įsakys tau, pats i¨tversi ir visi ¸monės grį¨ į savo namus ramybėje”. 24 Mozė paklausė savo uo¨vio patarimo. 25 Jis i¨sirinko sumanius vyrus i¨ viso Izraelio ir paskyrė juos vyresniaisiais: tūkstantininkais, ¨imtininkais, penkiasde¨imtininkais ir de¨imtininkais. 26 Ir jie teisė ¸mones visą laiką. Sunkias bylas jie perduodavo Mozei, bet ma¸as sprendė patys. 27 Po to Mozės uo¨vis i¨keliavo į savo ¨alį.

I¨ėjimo knyga 19

 

1 Trečią mėnesį po to, kai i¨ėjo i¨ Egipto, Izraelio vaikai tą pačią dieną atvyko į Sinajaus dykumą. 2 Nes jie buvo i¨ėję i¨ Refidimo ir, atėję į Sinajaus dykumą, apsistojo. Jie pasistatė stovyklą ties kalnu, 3 ir Mozė u¸kopė ant kalno pas Dievą. Vie¨pats pa¨aukė jį nuo kalno, sakydamas: “Taip sakysi Jokūbo namams ir Izraelio vaikams: 4 ‘Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip ne¨iau jus lyg ant erelio sparnų ir atgabenau jus prie savęs. 5 Taigi dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, būsite ypatinga mano nuosavybė tarp visų tautų. Man priklauso visa ¸emė. 6 Jūs būsite man kunigų karalystė ir ¨venta tauta’. ¦iuos ¸od¸ius kalbėk izraelitams”. 7 Sugrį¸ęs Mozė su¨aukė tautos vyresniuosius ir jiems prane¨ė viską, ką Vie¨pats įsakė. 8 Tada visa tauta atsakė: “Visa, ką Vie¨pats kalbėjo, darysime”. Mozė perdavė tautos atsakymą Vie¨pačiui. 9 Vie¨pats sakė Mozei: “A¨ ateisiu pas tave tir¨tame debesyje, kad, man kalbant su tavimi, tauta girdėtų ir tavimi tikėtų per am¸ius”. Mozė prane¨ė tautos ¸od¸ius Vie¨pačiui, 10 o Jis tarė Mozei: “Eik pas ¸mones ir pa¨ventink juos ¨iandien ir rytoj. Tei¨siskalbia jie drabu¸ius 11 ir tepasirengia trečiajai dienai. Trečią dieną A¨ nu¸engsiu ant Sinajaus kalno visai tautai matant. 12 Nu¸ymėk ribas aplink kalną ir įsakyk ¸monėms, kad nedrįstų lipti į kalną ar paliesti jo kra¨tą, nes kiekvienas, kuris palies kalną, numirs. 13 Kas palies, tas bus u¸mu¨tas akmenimis arba pervertas strėle; nei ¸mogus, nei gyvulys nei¨liks gyvas. I¨girdę ilgą trimito garsą, jie tepriartėja prie kalno”. 14 Mozė, grį¸ęs nuo kalno, pa¨ventino ¸mones. Ir jie i¨siplovė drabu¸ius. 15 Jis jiems tarė: “Būkite pasiruo¨ę trečiajai dienai; nė vienas tenesiartina prie savo ¸monos!” 16 Trečiąją dieną, rytui i¨au¨us griaudėjo perkūnija ir ¸aibavo, tamsūs debesys apdengė kalną ir pasigirdo labai stiprus trimito garsas. Visi ¸monės stovykloje pradėjo drebėti. 17 Mozė i¨vedė tautą i¨ stovyklos susitikti su Dievu. Jie sustojo kalno papėdėje. 18 Visas Sinajaus kalnas buvo apgaubtas dūmų, nes Vie¨pats nu¸engė ugnyje ant jo. Dūmai kilo tarsi i¨ krosnies, visas kalnas smarkiai drebėjo. 19 Trimito garsas vis stiprėjo. Mozė kalbėjo, o Dievas jam atsakinėjo balsu. 20 Vie¨pats nu¸engė ant Sinajaus kalno vir¨ūnės ir, pasi¨aukęs Mozę ant kalno, 21 jam tarė: “Nulipk ¸emyn, įspėk ¸mones, kad nesiver¸tų, norėdami i¨vysti Vie¨patį, ir daugelis jų ne¸ūtų. 22 Taip pat ir kunigai, kurie artinasi prie Vie¨paties, tegul pasi¨ventina, kad Vie¨pats jų nei¨tiktų”. 23 Mozė sakė Vie¨pačiui: “´monės negali u¸lipti į Sinajaus kalną. Tu mus įspėjai nu¸ymėti ribą aplink kalną ir pa¨ventinti jį”. 24 Vie¨pats jam atsakė: “Nusileisk ir grį¸k su Aaronu. Tačiau kunigai ir tauta tegul nesiver¸ia prie Vie¨paties, kad Jis jų nesunaikintų”. 25 Mozė grį¸o pas tautą ir kalbėjo jiems.

I¨ėjimo knyga 20

 

1 Dievas kalbėjo visus ¨iuos ¸od¸ius: 2 “A¨ esu Vie¨pats, tavo Dievas, kuris tave i¨ved¸iau i¨ Egipto ¸emės, i¨ vergijos namų. 3 Neturėk kitų dievų ¨alia manęs. 4 Nedaryk sau jokio dro¸inio nei jokio atvaizdo to, kas yra auk¨tai danguje, ¸emai ¸emėje ar po ¸eme vandenyje. 5 Nesilenk prie¨ juos ir netarnauk jiems! Nes A¨, Vie¨pats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baud¸iąs vaikus u¸ tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, 6 bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. 7 Netark Vie¨paties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Vie¨pats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą. 8 Atsimink sabato dieną, kad ją ¨vęstum. 9 ¦e¨ias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, 10 o septintoji diena yra sabatas Vie¨pačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, 11 nes per ¨e¨ias dienas Vie¨pats sukūrė dangų, ¸emę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Vie¨pats palaimino sabatą ir pa¨ventino jį. 12 Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum ¸emėje, kurią Vie¨pats Dievas tau duoda. 13 Ne¸udyk. 14 Nesvetimauk. 15 Nevok. 16 Neliudyk neteisingai prie¨ savo artimą. 17 Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo ¸monos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo—nieko, kas yra tavo artimo”. 18 Visi ¸monės girdėjo griaustinį ir trimito garsą, matė ¸aibus ir rūkstantį kalną. Matydami tai ¸monės atsitraukė ir stovėjo atokiai. 19 Jie sakė Mozei: “Tu kalbėk su mumis! Mes klausysime. Tačiau tenekalba su mumis Dievas, kad nemirtume!” 20 Mozė atsakė ¸monėms: “Nebijokite! Dievas atėjo tam, kad jus i¨mėgintų, ir kad Jo baimė būtų prie¨ jus ir jūs nenusidėtumėte”. 21 ´monės stovėjo toli, o Mozė priartėjo prie tamsaus debesies, kur buvo Dievas. 22 Vie¨pats liepė Mozei pasakyti izraelitams: “Jūs patys girdėjote, kad A¨ i¨ dangaus kalbėjau su jumis. 23 Nedarykite ¨alia manęs sau sidabrinių ar auksinių dievų. 24 Padaryk man i¨ ¸emės aukurą ir aukok ant jo deginamąsias ir padėkos aukas, savo avis ir galvijus. Kiekvienoje vietoje, kurioje bus minimas mano vardas, A¨ ateisiu ir laiminsiu tave. 25 O jei man statysi akmeninį aukurą, nestatyk jo i¨ ta¨ytų akmenų, nes, naudodamas įrankį, suter¨i jį. 26 Taip pat nelipk laiptais prie mano aukuro, kad nebūtų atidengtas tavo nuogumas”.

I¨ėjimo knyga 21

 

1 “Tai nuostatai, kuriuos jiems pateiksi. 2 Jei pirksi vergą hebrają, jis tau tarnaus ¨e¨erius metus, o septintaisiais paleisi jį be i¨pirkimo. 3 Jei jis atėjo vienas, vienas tei¨eina. Jei atėjo vedęs, jo ¸mona tei¨eina su juo. 4 Jei jo ¨eimininkas davė jam ¸moną ir ji pagimdė sūnų ir dukterų, ¸mona ir jos vaikai lieka ¨eimininkui, o jis vienas tei¨eina. 5 Bet jei vergas ai¨kiai pasakys: ‘A¨ myliu savo ¨eimininką, ¸moną bei vaikus ir atsisakau laisvės’, 6 tai jo ¨eimininkas atves jį pas teisėjus, prives jį prie durų arba prie durų staktos ir perdurs yla jo ausį; ir jis liks jam tarnauti visą gyvenimą. 7 Jei kas parduoda savo dukterį vergijon, ji nei¨eis, kaip i¨eina vergai. 8 Jei ji nepatinka ¨eimininkui, kuris su ja susi¸adėjo, jis turi leisti ją i¨pirkti. Jis neturi teisės parduoti jos svetim¨aliams, nes apgavo ją. 9 O jei jis su¸adėjo ją su savo sūnumi, privalo elgtis su ja kaip su dukterimi. 10 Jei jis paims jam kitą, jis neturi teisės suma¸inti jai maisto, rūbų ir santuokinių teisių. 11 Jei jis neatlieka jai ¨itų trijų dalykų, ji i¨eis be i¨pirkimo mokesčio. 12 Kas sumu¨a ¸mogų taip, kad jis mir¨ta, tas baud¸iamas mirtimi. 13 O jei ¸mogus negalvojo ¸udyti, bet Dievas atidavė jį į jo rankas, tai A¨ paskirsiu vietą, kur jis galėtų pabėgti. 14 Jei kas savo artimą tyčiomis nu¸udo panaudodamas klastą, tą paimk ir nuo mano aukuro, kad jis mirtų. 15 Kas suduoda savo tėvui arba motinai, tas baud¸iamas mirtimi. 16 Kas pavagia ¸mogų ir parduoda jį, ar jis surandamas pas jį, baud¸iamas mirtimi. 17 Kas keikia savo tėvą ar motiną, tas baud¸iamas mirtimi. 18 Jei vyrams susivaidijus, vienas taip sumu¨a kitą akmeniu ar kum¨čiu, kad tas nemir¨ta, bet atsigula į lovą, 19 ir jeigu jis atsikelia ir pasiremdamas lazda gali vaik¨čioti, sumu¨ėjas nebaud¸iamas, tik privalo atlyginti u¸ sugai¨tą laiką ir sumokėti visas gydymo i¨laidas. 20 Jei kas taip sumu¨a vergą ar vergę lazda, kad tas tuojau mir¨ta,­bus nubaustas. 21 O jei jis i¨gyvena vieną ar dvi dienas, jis nebaud¸iamas, nes vergas yra jo nuosavybė. 22 Jei vyrai vaidijasi ir u¸gauna nė¨čią moterį ir ji persileid¸ia, bet jos pačios nesu¸aloja, tada u¸gavėjas baud¸iamas pinigine bauda, kokią jam paskiria tos moters vyras, teisėjams tarpininkaujant. 23 Bet jei su¸aloja­gyvybė u¸ gyvybę, 24 akis u¸ akį, dantis u¸ dantį, ranka u¸ ranką, koja u¸ koją, 25 nudeginimas u¸ nudeginimą, ¸aizda u¸ ¸aizdą, randas u¸ randą. 26 Jei kas i¨mu¨a savo vergui ar vergei akį, jis privalo u¸ tai paleisti jį laisvėn. 27 Jei jis i¨mu¨a savo vergui ar vergei dantį, jis privalo u¸ tai paleisti jį laisvėn. 28 Jei jautis taip subado vyrą ar moterį, kad tas mir¨ta, jautį u¸mu¨kite akmenimis ir nevalgykite jo mėsos. Tačiau jaučio savininkas yra nekaltas. 29 Bet jeigu jautis jau anksčiau badydavo ir jo savininkas buvo įspėtas, tačiau jo neu¸darė, ir jei jis mirtinai subadė vyrą ar moterį, jautį u¸mu¨kite akmenimis, o jo savininką taip pat bauskite mirtimi. 30 O jei jam bus leista i¨sipirkti, jis mokės i¨pirką u¸ savo gyvybę tiek, kiek jam bus paskirta. 31 Jei jautis subado sūnų ar dukterį, laikykitės tos pačios taisyklės. 32 Jei jautis subado vergę ar vergą, tai savininkas sumokės vergo ¨eimininkui trisde¨imt ¨ekelių sidabro, o jautį u¸mu¨kite akmenimis. 33 Jei kas atidengia duobę arba jei kas i¨kasa duobę, bet jos neu¸dengia, ir į ją įkrinta jautis ar asilas, 34 duobės savininkas atlygins nuostolį, sumokėdamas pinigus gyvulio savininkui, o nugai¨ęs gyvulys liks jam. 35 Jei kieno jautis taip su¸aloja kito jautį, kad tas nugai¨ta, tai jie parduos gyvąjį jautį ir pasidalins u¸ jį gautus pinigus. Taip pat jie pasidalins ir nugai¨usį gyvulį. 36 O jei buvo ¸inoma, kad jautis jau anksčiau badydavo ir savininkas jo neu¸darė, tai jis atiduos jautį u¸ jautį, o nugai¨ęs priklausys jam”.

I¨ėjimo knyga 22

 

1 “Jei kas pavagia jautį ar avį ir jį papjauna ar parduoda, jis sugrą¸ins penkis jaučius u¸ jautį ir keturias avis u¸ avį. 2 Jei kas u¸klumpa vagį besilau¸iantį ir suduoda jam taip, kad tas numir¨ta, jis nebaud¸iamas u¸ pralietą kraują. 3 Jei jis tai padarytų dienos metu, jis kaltinamas u¸ pralietą kraują. Vagis privalo viską atlyginti. Jei jis nieko neturi, jį parduosite u¸ vagystę. 4 Jei pas jį randamas dar gyvas pavogtas jautis ar avis, jis atlygins dvigubai. 5 Jei kas nugano lauką ar vynuogyną ir leid¸ia savo gyvulius ganytis svetimame lauke, tas privalo atlyginti geriausiu, kas yra jo paties lauke ar vynuogyne. 6 Jei ugnis i¨siplečia ir apima er¨kėčius, ir sudega sustatyti pėdai ar tebeaugantys javai lauke, tai tas, kuris u¸kūrė ugnį, atlygina visą nuostolį. 7 Jei kas paveda savo artimui saugoti pinigus ar kitokius daiktus ir jie pavagiami i¨ jo namų, tai, suradus vagį, jis privalo dvigubai atlyginti. 8 Jei vagies nesuranda, namų savininką atvesite pas teisėjus, kad i¨tirtų, ar jis nepridėjo rankos prie savo artimo nuosavybės. 9 Kai kyla ginčas dėl nuosavybės: jaučio, asilo, avies, apsiausto ar dėl bet kokio kito pamesto daikto, apie kurį kitas tvirtina, kad tai jo,­abu privalo ateiti pas teisėjus. Kuris kaltas, privalo dvigubai atlyginti savo artimui. 10 Jei kas paveda savo artimui saugoti asilą, jautį, avį ar bet kokį gyvulį ir tas, niekam nematant, pastimpa, susi¸eid¸ia ar nuvaromas, 11 tas, kuris saugojo, turi prisiekti prie¨ Vie¨patį, kad nepridėjo rankos prie artimo nuosavybės. Tada savininkas privalo sutikti su tuo ir jis neturės atlyginti nuostolio. 12 O jei bus pavogta i¨ jo, jis atlygins savininkui. 13 Jei gyvulį sudrasko ¸vėrys, jis privalo liekanas atgabenti įrodymui ir jam nereikės atlyginti u¸ tai, kas sudraskyta. 14 Jei kas pasiskolina i¨ savo artimo ir tai sugadinama ar pastimpa, kai savininko nėra ¨alia, tai jis privalo atlyginti nuostolį. 15 Jei savininkas buvo ¨alia, atlyginti nereikia. Jei buvo i¨nuomota, reikia sumokėti tik u¸ nuomą. 16 Jei kas suved¸ioja mergaitę dar nesu¸adėtą, jis privalo ją vesti ir duoti jai kraitį. 17 Jei jos tėvas nesutinka jos i¨leisti u¸ jo, tai jis sumokės tiek pinigų, kiek mokama kraičiui mergaitei. 18 Būrėjams neleisi gyviems i¨likti. 19 Kas santykiauja su gyvuliu, turi būti baud¸iamas mirtimi. 20 Kas aukoja kitiems dievams, o ne Vie¨pačiui, turi būti sunaikintas. 21 Ateivio neskriausi ir nespausi, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto ¨alyje. 22 Neskriauskite na¨lės ar na¨laičio. 23 Jei juos skriausi ir jie ¨auksis mano pagalbos, A¨ tikrai i¨klausysiu jų ¨auksmą. 24 Tada savo rūstybėje i¨¸udysiu jus kardu: jūsų ¸monos liks na¨lėmis ir vaikai na¨laičiais. 25 Jei paskolinsi pinigų mano tautos beturčiui, gyvenančiam ¨alia tavęs, nepasidaryk lupikas ir neapkrauk jo palūkanomis. 26 Jei paimsi kaip u¸statą savo artimo apsiaustą, privalai jam grą¸inti jį iki saulės laidos. 27 Nes tai yra jo vienintelis apsiaustas kūnui pridengti. Kuo kitu jis apsidengs miegodamas? Ir kai jis ¨auksis manęs, i¨klausysiu, nes esu gailestingas. 28 Nekalbėk pikta prie¨ tautos teisėjus ir nekeik tautos vadovo. 29 Savo javų ir vaisių pirmienų nedelsk pristatyti. Pirmagimį savo sūnų atiduosi man. 30 Taip pat pasielgsi su savo jaučiais ir avimis. Septynias dienas jis pasiliks prie savo motinos, a¨tuntąją dieną atiduosi jį man. 31 Jūs būsite ¨venti ¸monės man, ir ¸vėries sudraskyto gyvulio nevalgysite; ¨uniui jį numeskite”.

I¨ėjimo knyga 23

 

1 “Nepatikėk melagingu skundu ir neprisidėk prie piktadario neteisingai liudyti. 2 Nesek paskui minią daryti pikta ir neprisidėk teisme prie daugumos i¨kreipti teisingumo. 3 Nepataikauk beturčiui jo byloje. 4 Jei sutinki beklaid¸iojantį savo prie¨o jautį ar asilą, privalai jį nuvesti jam. 5 Jei matai tavęs nekenčiančio ¸mogaus asilą, parkritusį po na¨ta, nepraeik, bet padėk jį pakelti. 6 Nei¨kraipyk teisingumo beturčio byloje. 7 ¦alinkis neteisybės, nekalto bei teisaus ne¸udyk, nes A¨ nei¨teisinsiu piktadario. 8 Ky¨ių nepriimk, nes ky¨iai apakina net i¨mintinguosius ir i¨kraipo teisiųjų ¸od¸ius. 9 Neskriausk ateivio. Jūs ¸inote, kaip jaučiasi ateivis, nes buvote ateiviai Egipto ¨alyje. 10 ¦e¨erius metus sėsi savo ¸emėje ir surinksi jos vaisius, 11 o septintaisiais metais leisi jai pailsėti, paliksi ją neapsėtą, kad tavo tautos beturčiai i¨ jos maitintųsi, ir tai, ką jie paliks, ėstų laukiniai ¸vėrys. Taip pat pasielgsi su savo vynuogynu ir alyvmed¸iais. 12 ¦e¨ias dienas dirbk savo darbą, o septintąją dieną ilsėkis, kad pailsėtų tavo jautis bei asilas ir atsikvėptų vergės sūnus bei ateivis. 13 Laikykitės viso, ką jums įsakiau. Neminėkite kitų dievų vardo, tenesigirdi to i¨ jūsų lūpų. 14 Tris kartus per metus ¨vęsi man ¨ventes. 15 ¦vęsk Neraugintos duonos ¨ventę. Septynias dienas valgyk neraugintą duoną, kaip įsakiau nustatytu laiku, Abibo mėnesį, nes jį i¨ėjai i¨ Egipto. Nepasirodyk mano akyse tu¨čiomis rankomis. 16 ¦vęsk Pirmųjų vaisių derliaus ¨ventę ir metų pabaigoje, kai nuimsi laukų derlių, Derliaus nuėmimo ¨ventę. 17 Tris sykius per metus kiekvienas vyras tepasirodo Vie¨paties akivaizdoje. 18 Neaukok mano aukos kraujo drauge su rauginta duona ir nelaikyk iki ryto mano aukos riebalų. 19 Pirmuosius savo dirvos vaisius atgabenk į Vie¨paties, tavo Dievo, namus. Nevirk o¸iuko jo motinos piene. 20 A¨ siunčiu angelą pirma tavęs, kad saugotų tave kelyje ir nuvestų į vietą, kurią tau paruo¨iau. 21 Saugokis jo ir klausyk jo balso, nesiprie¨ink jam, nes jis neatleis jūsų nusi¸engimų, kadangi jame yra mano vardas. 22 Bet jei tu i¨ tiesų paklusi jo balsui ir vykdysi visa, ką kalbu, tai A¨ būsiu prie¨as tavo prie¨ams ir prispaudėjas tavo prispaudėjams. 23 Mano angelas eis pirma tavęs ir tave nuves pas amoritus, hetitus, perizus, kanaaniečius, hivus ir jebusiečius, ir A¨ juos sunaikinsiu. 24 Nesilenk prie¨ jų dievus ir netarnauk jiems. Nesielk, kaip jie elgiasi, bet visi¨kai sunaikink juos ir sudau¸yk jų atvaizdus. 25 Jūs tarnausite Vie¨pačiui, savo Dievui, ir Jis laimins tavo duoną bei vandenį; ir A¨ pa¨alinsiu jų ligas. 26 Nebus nelaiku gimdančios ir nevaisingos tavo ¨alyje, ir i¨pildysiu tavo dienų skaičių. 27 Sukelsiu baimę tarp tavo prie¨ų ir sąmy¨į tautoje, su kuria kariausi, ir priversiu visus tavo prie¨us bėgti. 28 A¨ siųsiu pirma tavęs ¨ir¨es, kad jos nuvytų nuo tavęs hivus, kanaaniečius ir hetitus. 29 A¨ nenuvarysiu jų nuo tavo veido per vienerius metus, kad ¸emė netaptų dykuma ir nepadaugėtų laukinių ¸vėrių. 30 Pama¸u juos i¨varysiu i¨ kra¨to, kol tu i¨siplėsi ir u¸valdysi ¸emę. 31 A¨ nustatysiu tavo kra¨to ribas nuo Raudonosios jūros iki filistinų jūros ir nuo dykumos iki upės. Atiduosiu tos ¨alies gyventojus į tavo rankas, ir tu juos i¨varysi i¨ kra¨to. 32 Nedaryk sandoros nei su jais, nei su jų dievais. 33 Jie neturi gyventi tavo ¨alyje, kad tavęs nesugundytų nusidėti prie¨ mane. Jei tarnausi jų dievams, tai taps tau spąstais”.

I¨ėjimo knyga 24

 

1 Vie¨pats sakė Mozei: “Tu, Aaronas, Nadabas ir Abi-huvas bei septyniasde¨imt Izraelio vyresniųjų u¸lipkite ant kalno ir pagarbinkite mane i¨ tolo. 2 Mozė vienas priartės prie Vie¨paties, o jie tegul nesiartina, ir tauta tegu neina su juo”. 3 Mozė atėjo ir prane¨ė tautai visus Vie¨paties ¸od¸ius ir nuostatus. Tada visa tauta atsakė vienu balsu: “Visus ¸od¸ius, kuriuos Vie¨pats kalbėjo, vykdysime”. 4 Mozė sura¨ė visus Vie¨paties ¸od¸ius. Anksti rytą atsikėlęs, jis pastatė aukurą kalno papėdėje ir dvylika stulpų pagal dvylika Izraelio giminių. 5 Ir jis pasiuntė jaunus vyrus i¨ Izraelio vaikų, kurie aukojo deginamąsias aukas ir jaučius kaip padėkos auką Vie¨pačiui. 6 Mozė ėmė pusę aukojamųjų gyvulių kraujo ir supylė į dubenis, o kitą pusę i¨¨lakstė ant aukuro. 7 Po to jis, paėmęs sandoros knygą, tautai girdint, perskaitė. Jie sakė: “Visa, ką Vie¨pats įsakė, vykdysime ir būsime klusnūs”. 8 Tada Mozė ėmė kraujo ir, ¨lakstydamas jį ant tautos, tarė: “¦tai kraujas sandoros, kurią Vie¨pats padarė su jumis ¨iais ¸od¸iais”. 9 Tada u¸kopė Mozė, Aaronas, Nadabas, Abihuvas ir septyniasde¨imt Izraelio vyresniųjų. 10 Ir jie matė Izraelio Dievą: po Jo kojomis buvo tarsi grindinys i¨ safyro akmens, tarsi skaidrus dangus. 11 Ir Jis nekėlė savo rankos prie¨ Izraelio vaikų vyresniuosius. Jie matė Dievą, valgė ir gėrė. 12 Vie¨pats tarė Mozei: “U¸kopk pas mane ant kalno ir būk čia. A¨ duosiu tau akmenines plok¨tes, įstatymą ir įsakymus, kuriuos sura¨iau, kad galėtum juos pamokyti”. 13 Tai pakilo Mozė ir jo tarnas Jozuė, ir Mozė u¸lipo į Dievo kalną. 14 Mozė tarė vyresniesiems: “Palaukite čia mūsų, kol sugrį¨ime. Aaronas ir Hūras yra su jumis; kas turi kokią bylą, kreipkitės į juos”. 15 Mozė u¸kopė į kalną, ir debesis apdengė kalną. 16 Vie¨paties ¨lovė nusileido ant Sinajaus kalno ir pasiliko ¨e¨ias dienas. Septintą dieną Jis pa¨aukė Mozę i¨ debesies. 17 Vie¨paties ¨lovė atrodė izraelitams lyg deganti ugnis kalno vir¨ūnėje. 18 Mozė įėjo į debesį ir u¸lipo į kalną. Jis pasiliko kalne keturiasde¨imt parų.

I¨ėjimo knyga 25

 

1 Vie¨pats kalbėjo Mozei: 2 “Sakyk Izraelio vaikams, kad jie atne¨tų man auką. Priimkite auką i¨ kiekvieno, kuris duoda laisva valia. 3 ¦tai kokias aukas imsite i¨ jų: auksą, sidabrą, varį, 4 mėlynus, violetinius ir raudonus siūlus, ploną drobę, o¸kų vilną, 5 raudonai da¸ytus avinų kailius, op¨rų kailius, akacijos medį, 6 aliejų lempoms, kvepalus patepimo aliejui ir kvepiantiems smilkalams, 7 onikso akmenėlius ir brangius akmenis efodui bei krūtinės skydeliui. 8 Padarykite man ¨ventyklą, kad galėčiau gyventi tarp jūsų. 9 Tau parodysiu palapinės ir visų daiktų, kurie turės būti joje, pavyzdį; viską privalote taip padaryti. 10 Padarykite skrynią i¨ akacijos med¸io, pustrečios uolekties ilgio, pusantros pločio ir pusantros auk¨čio. 11 Aptraukite ją i¨ vidaus ir i¨ i¨orės grynu auksu ir jos vir¨uje padarykite auksinį apvadą. 12 Nuliekite keturias auksines grandis ir jas pritvirtinkite prie keturių kampų­dvi grandis i¨ vienos pusės ir dvi i¨ kitos. 13 Be to, padarykite kartis i¨ akacijos med¸io ir jas aptraukite auksu. 14 Įki¨kite kartis į grandis skrynios ¨onuose, kad galėtumėte ne¨ioti skrynią. 15 Kartys telieka skrynios grandyse­ nei¨traukite jų. 16 Į skrynią įdėsi liudijimą, kurį tau duosiu. 17 Padarysi dangtį i¨ gryno aukso pustrečios uolekties ilgio ir pusantros pločio. 18 I¨ gryno aukso padarysi du cherubus, nukalsi juos abiejuose dangčio galuose: 19 vieną cherubą viename gale, o kitą kitame. Ant dangčio padarykite cherubus abiejuose jo galuose. 20 Cherubų sparnai bus i¨skėsti, jie gaubs dangtį savo sparnais. Jų veidai bus nukreipti vienas į kitą ir į dangtį. 21 Į skrynią įdėsi liudijimą, kurį tau duosiu, ir u¸vo¨i dangčiu. 22 Ten A¨ susitiksiu su tavimi ir A¨ kalbėsiu su tavimi nuo dangčio vir¨aus tarp abiejų cherubų, kurie yra ant Liudijimo skrynios, ir duosiu tau įsakymus Izraelio vaikams. 23 Padarysi stalą i¨ akacijos med¸io: dviejų uolekčių ilgio, uolekties pločio ir pusantros uolekties auk¨čio. 24 Jį aptrauksi grynu auksu, pakra¨čiu aplinkui pritaisysi auksinį apvadą. 25 Aplinkui padarysi briauną pla¨takos platumo ir ant jos auksinį apvadą. 26 Padarysi keturias auksines grandis ir jas pritvirtinsi prie keturių kampų, prie kiekvienos kojos. 27 Grandys kartims įki¨ti bus prie pat briaunos, kad stalą galima būtų ne¨ti. 28 Padarysi kartis i¨ akacijos med¸io ir jas aptrauksi auksu, kad jomis galima būtų ne¨ti stalą. 29 I¨ gryno aukso padarysi dubenis, taures, smilkytuvus ir puodelius, kuriais bus liejami skysčiai. 30 Padėtinę duoną nuolat laikysi padėjęs ant stalo mano akivaizdoje. 31 Padarysi ¸vakidę i¨ gryno aukso; ¸vakidė turi būti nukalta i¨ vieno gabalo: jos ¨akos, kotas, taurelės, buo¸elės ir ¸iedai. 32 ¦e¨ios ¨akos eis i¨ jos ¨onų: trys ¨akos i¨ vienos ir trys i¨ kitos pusės. 33 Trys rie¨uto pavidalo taurelės, buo¸elė ir ¸iedas bus ant vienos ¨akos; trys rie¨uto pavidalo taurelės, buo¸elė ir ¸iedas ant kitos ¨akos, taip visoms ¨akoms, i¨einančioms i¨ ¸vakidės. 34 O prie pačios ¸vakidės koto bus keturios rie¨uto pavidalo taurelės, buo¸elės ir ¸iedai. 35 Viena buo¸elė po dviem i¨ jos i¨einančiom ¨akom, kita po dviem i¨ jos i¨einančiom ¨akom ir trečia po likusiom dviem ¨akom, i¨einančiom i¨ ¸vakidės. 36 Jų buo¸elės ir ¨akos turi būti i¨ vieno gabalo; visa ¸vakidė turi būti nukalta i¨ gryno aukso. 37 Padarysi septynis ¸ibintus ir juos pastatysi ant ¸vakidės. 38 Gnybtuvus ir indą nuognaibom padarysi i¨ gryno aukso. 39 Visa tai pagaminsi i¨ vieno talento gryno aukso. 40 ´iūrėk, kad viską padarytum pagal pavyzdį, kurį tau parod¸iau kalne”.

I¨ėjimo knyga 26

 

1 “Padarysi palapinei de¨imt u¸dangalų i¨ suktų plonų siūlų drobės su mėlynų, violetinių bei raudonų siūlų su i¨siuvinėtais cherubais. 2 Vieno u¸dangalo ilgis bus dvide¨imt a¨tuonios uolektys, plotis­keturios. Visi u¸dangalai vienodo dyd¸io. 3 Penkis u¸dangalus susegsi vieną su kitu, kitus penkis taip pat susegsi vieną su kitu. 4 Padarysi mėlynos spalvos kilpas prie abiejų u¸dangalų ¨onų. 5 Penkiasde¨imt kilpų įtaisysi viename u¸dangale ir penkiasde¨imt kitame taip, kad i¨ abiejų ¨onų kilpos būtų viena prie¨ kitą ir jas būtų galima sukabinti vieną su kita. 6 Padarysi taip pat penkiasde¨imt auksinių kabių, kuriomis abiejų u¸dangalų ¨onus sukabinsi, kad būtų viena palapinė. 7 Padarysi i¨ o¸kų vilnos vienuolika u¸dangalų palapinei apdengti i¨ vir¨aus. 8 U¸dangalo ilgis bus trisde¨imt uolekčių, plotis keturios uolektys. Visi u¸dangalai vienodo dyd¸io. 9 Penkis i¨ jų sujungsi atskirai ir kitus ¨e¨is taip pat. ¦e¨tąjį u¸dangalą sudėsi dvilinką ant palapinės priekio. 10 Padarysi penkiasde¨imt kilpų prie vieno u¸dangalo ¨ono ir penkiasde¨imt kilpų prie kito u¸dangalo ¨ono, kad galėtum juos sukabinti. 11 Padarysi penkiasde¨imt varinių kabių, kuriomis bus sukabinamos kilpos, kad pasidarytų vienas u¸dangalas. 12 Atliekančia nuo stogo u¸dengimo dalimi, tai yra vieno u¸dangalo likusia puse, pridengsi palapinės galą. 13 Tai, kas liks nuo palapinės u¸dengimo, po uolektį u¸dangalo i¨ abiejų pusių, tedengia palapinės ¨onus. 14 Palapinei pridengti padirbsi dar vieną u¸dangalą i¨ raudonai da¸ytų avinų kailių ir vir¨ tos­i¨ mėlynai da¸ytų op¨rų kailių. 15 Padirbdinsi palapinei lentų i¨ akacijos med¸io, kurias reikės pastatyti stačias. 16 Kiekvienos i¨ jų ilgis bus de¨imt uolekčių, o plotis­pusantros uolekties. 17 Lentos turi turėti ¨onuose po du i¨siki¨imus, kuriais viena su kita bus sukabinamos; taip padarysi visas lentas. 18 Dvide¨imt lentų padarysi palapinės pietiniam ¨onui. 19 Nuliesi keturiasde¨imt sidabrinių pakojų dvide¨imčiai lentų, kad po kiekvienos lentos kampu būtų paki¨tas pakojis. 20 Taip pat kitam palapinės ¨onui, kuris atgrę¸tas į ¨iaurę, padarysi dvide¨imt lentų 21 ir keturiasde¨imt sidabrinių pakojų padėti po du kiekvienos lentos apačioje. 22 O palapinės ¨onui, atgrę¸tam į vakarus, padirbdinsi ¨e¨ias lentas 23 ir dvi lentas padarysi palapinės kampams i¨ abiejų pusių. 24 Jos turi būti sujungtos apačioje ir vir¨uje, kad sudarytų vieną sunėrimą. Taip padarysi abiejuose kampuose. 25 I¨ viso bus a¨tuonios lentos, o jų sidabrinių pakojų­¨e¨iolika, po du pakojus kiekvienai lentai. 26 I¨ akacijos med¸io padirbsi u¸kai¨čius. Penkis vienos palapinės pusės lentoms 27 ir penkis kitos palapinės pusės lentoms, taip pat penkis palapinės galui vakarų pusėje. 28 Padarysi vidinį u¸kai¨tį, kad eitų per lentas nuo vieno galo iki kito. 29 Pačias lentas aptrauksi auksu; nuliesi auksines grandis u¸kai¨čiams ir u¸kai¨čius aptrauksi auksu. 30 Pastatysi palapinę pagal pavyzdį, kuris tau buvo parodytas kalne. 31 Padarysi u¸dangą i¨ mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų ir plonos suktų siūlų drobės ir ant jos i¨siuvinėsi cherubus. 32 Ją pakabinsi ant keturių akacijos med¸io stulpų, aptrauktų auksu, jiems padirbdinsi auksinius kablius bei sidabrinius pakojus. 33 U¸dangą prikabinsi kabėmis. U¸ u¸dangos pastatysi Liudijimo skrynią. Ta u¸danga skirs ¨ventąją dalį nuo ¦venčiausiosios. 34 U¸dėsi dangtį ant Liudijimo skrynios ¦venčiausiojoje. 35 Stalą pastatysi ¨iapus u¸dangos, o ¸vakidę­prie¨ais stalą pietiniame palapinės ¨one. 36 Padirbdinsi palapinės įėjimui u¸uolaidą i¨ mėlynų, violetinių ir raudonų siūlų ir plonos suktų siūlų drobės, visą i¨siuvinėtą. 37 Aptrauksi auksu penkis akacijos med¸io stulpus, ant kurių bus kabinama u¸uolaida; stulpų kabliai bus auksiniai, o pakojai­variniai”.

I¨ėjimo knyga 27

 

1 “Padirbdinsi i¨ akacijos med¸io keturkampį aukurą, penkių uolekčių ilgio, tiek pat pločio ir trijų uolekčių auk¨čio. 2 Keturiuose kampuose padarysi ragus ir visa tai aptrauksi variu. 3 Padarysi aukurui puodus pelenams supilti, semtuvėlius, dubenis, ¨akutes ir indus anglims; visus ¨iuos indus pagaminsi i¨ vario. 4 Padirbdinsi i¨ vario nupintas groteles, prie kurių keturiuose kampuose bus keturios varinės grandys. 5 Jas pritvirtinsi aplinkui aukurą, kad grotelės siektų nuo apačios iki pusės. 6 Padirbdinsi i¨ akacijos med¸io aukurui kartis, kurias aptrauksi variu; 7 jas įki¨i į grandis, kurios bus abiejuose ¨onuose aukurui ne¨ti. 8 Aukurą padarysi tu¨čiavidurį, kaip tau buvo parodyta kalne. 9 Ir padarysi palapinei kiemą. Pietų pusėje bus u¸kabos i¨ plonos suktų siūlų drobės, kurių ilgis bus ¨imtas uolekčių. 10 Padarysi dvide¨imt stulpų ir tiek pat varinių pakojų. Stulpai turės sidabrinius kablius ir skersinius. 11 Taip pat ir ¨iaurės pusėje bus u¸kabos ¨imto uolekčių ilgio, dvide¨imt stulpų ir tiek pat varinių pakojų. Stulpai turės sidabrinius kablius ir skersinius. 12 Kiemo vakarinės pusės u¸kabos bus penkiasde¨imties uolekčių ilgio, de¨imt stulpų ir tiek pat pakojų. 13 Kiemo plotis rytų pusėje bus penkiasde¨imt uolekčių. 14 Viename įėjimo ¨one bus u¸kaba penkiolikos uolekčių ilgio su trimis stulpais ir tiek pat pakojų. 15 Taip pat kitame ¨one bus u¸kaba penkiolikos uolekčių, trys stulpai ir tiek pat pakojų. 16 Kiemo įėjimą dengs dvide¨imties uolekčių i¨siuvinėta u¸kaba i¨ mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų suktų siūlų. Jame bus keturi stulpai su tiek pat pakojų. 17 Visi kiemo stulpai bus aptraukti variu, turės sidabrinius kablius ir varinius pakojus. 18 Kiemo ilgis bus ¨imtas uolekčių, plotis penkiasde¨imt uolekčių ir auk¨tis penkios uolektys. Jo u¸kabas padarysi i¨ plonos suktų siūlų drobės, o pakojus­i¨ vario. 19 Visus palapinės indus įvairiems reikalams ir visus kuolelius palapinei bei kiemui padarysi i¨ vario. 20 Įsakyk Izraelio vaikams, kad atne¨tų tyriausio alyvmed¸ių aliejaus, i¨spausto piestoje, kad lempa visada degtų 21 Susitikimo palapinėje ¨iapus u¸dangos, kuri pakabinta prie¨ ¦venčiausiąją. Aaronas ir jo sūnūs ją pri¸iūrės, kad ji degtų per naktį ligi ryto Vie¨paties akivaizdoje. Tai yra am¸ina Izraelio vaikų pareiga kartų kartoms”.

I¨ėjimo knyga 28

 

1 “Tegul Aaronas ir jo sūnūs Nadabas, Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras eina kunigų tarnystę. 2 Savo broliui Aaronui padarysi ¨ventus drabu¸ius, kad jis atrodytų i¨kilmingai ir gra¸iai. 3 Kalbėk visiems i¨mintingiesiems, kuriuos A¨ pripild¸iau i¨minties dvasios, kad jie padarytų Aaronui drabu¸ius ir jis būtų į¨ventintas tarnauti kunigu mano akivaizdoje. 4 Jie turi padaryti ¨iuos drabu¸ius: krūtinės skydelį, efodą, tuniką, siaurą drobinę jupą, mitrą ir juostą. Jie padarys ¨ventus drabu¸ius tavo broliui Aaronui ir jo sūnums, kurie eis kunigų tarnystę. 5 Rūbams imk auksą, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų lininių siūlų. 6 Efodą padarysi i¨ aukso, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų suktų lininių siūlų, meni¨kai juos i¨ausdamas. 7 Ant jo bus dvi petne¨os, sujungtos savo kra¨tais, ir taip jis bus sujungtas. 8 Juostą efodui padarysi taip pat kaip efodą: i¨ aukso, mėlynų, violetinių, raudonų ir suktų lininių siūlų. 9 Imsi du onikso akmenėlius ir juose įrė¨i Izraelio sūnų vardus: 10 ¨e¨is vardus viename akmenėlyje ir ¨e¨is antrame jų gimimo eile. 11 Kaip auksakaliai ir brangių akmenų rai¸ytojai daro, taip įrė¨i juose Izraelio sūnų vardus ir įstatysi akmenėlius į auksinius įdėklus. 12 Pritvirtinsi juos ant abiejų efodo pečių kaip atminimo ¸enklą Izraelio sūnums. Ir Aaronas ne¨ios jų vardus Vie¨paties akivaizdoje ant abiejų pečių atminimui. 13 Padarysi i¨ aukso taip pat dvi sagtis 14 ir i¨ tyriausio aukso dvi grandinėles, sukabinėtas nareliais, kurias įversi į sagtis. 15 Padirbdinsi teismo krūtinės skydelį taip pat meni¨kai kaip efodą: i¨ aukso, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų suktų lininių siūlų padarysi jį. 16 Jis bus keturkampis ir dvilinkas; plotis ir ilgis vieno sprind¸io. 17 Jį papuo¨i keturiomis brangakmenių eilėmis. Pirmoje eilėje bus sardis, topazas ir smaragdas; 18 antroje­rubinas, safyras ir jaspis; 19 trečioje­hiacintas, agatas ir ametistas; 20 ketvirtoje­chrizolitas, oniksas ir berilis. Jie bus aukse įrėminti. 21 Juose bus įrė¸ti dvylikos Izraelio sūnų vardai. Kiekviename brangakmenyje vardas vienos i¨ dvylikos giminių. 22 Krūtinės skydeliui padarysi i¨ gryno aukso grandinėles, 23 taip pat du auksinius ¸iedus, kuriuos pritaisysi prie dviejų krūtinės skydelio kampų. 24 Auksines grandinėles įversi į ¸iedus, esančius kampuose; 25 prie tų grandinėlių galų pritvirtinsi sagtis ir prisegsi jas prie efodo petne¨ų ties krūtinės skydeliu. 26 Padirbdinsi du auksinius ¸iedus, kuriuos pritaisysi prie apatinių krūtinės skydelio kampų i¨ apačios toje pusėje, kuri siekia efodą. 27 Du kitus auksinius ¸iedus pritaisysi prie abiejų efodo ¨onų ¸emai, kur apatinis sujungimas, kad krūtinės skydelis galėtų būti sukabintas su efodu. 28 Efodo ¸iedai bus suri¨ti mėlyna juosta su krūtinės skydelio ¸iedais, kad krūtinės skydelis tvirtai prigultų ir negalėtų būti atskirtas nuo efodo. 29 Aaronas ne¨ios Izraelio sūnų vardus teismo krūtinės skydelyje kaip am¸iną atminimo ¸enklą Vie¨paties akivaizdoje, eidamas į ¨ventyklą. 30 Į teismo krūtinės skydelį įdėsi Urimą ir Tumimą, jie bus ant Aarono ¨irdies, kai jis pasirodys Vie¨paties akivaizdoje. Jis visuomet ne¨ios ant savo ¨irdies Vie¨paties teismą Izraelio sūnums. 31 Padarysi efodui mėlyną tuniką, 32 kurios vir¨uje per vidurį bus skylė galvai įki¨ti, apvesta auksiniu apvadu, kad nesuply¨tų. 33 Tunikos apačioje padarysi aplinkui i¨ mėlynų, violetinių ir raudonų siūlų granato vaisius, o tarp jų­auksinius varpelius, 34 taip, kad pakaitomis būtų auksinis varpelis ir granato vaisius aplink visą tuniką. 35 Jį dėvės Aaronas, eidamas tarnystę, kad girdėtųsi skambėjimas, jam einant į ¨ventyklą Vie¨paties akivaizdon ir i¨einant, kad jis nemirtų. 36 Padarysi i¨ gryno aukso plok¨telę, kurioje įrė¨i auksakalio darbu: ‘Pa¨vęstas Vie¨pačiui’. 37 Ją priri¨i mėlynu rai¨čiu ant mitros, kad būtų mitros priekyje. 38 Ji bus ant Aarono kaktos, kad Aaronas galėtų ne¨ti visus trūkumus ¨ventų dalykų, kuriuos Izraelio sūnūs aukoja kaip ¨ventas dovanas. Ji nuolat bus ant jo kaktos, kad jie galėtų būti priimtini Vie¨pačiui. 39 Padarysi siaurą jupą i¨ baltos plonos drobės, mitrą i¨ tokios pat drobės ir juostą, margai i¨siuvinėtą. 40 Aarono sūnums padarysi drobines jupas, juostas ir kunigi¨kus gobtuvus, kad atrodytų i¨kilmingai ir gra¸iai. 41 ¦itais apdarais apvilksi savo brolį Aaroną ir jo sūnus. Patepsi juos, pa¨ventinsi ir į¨ventinsi, kad jie galėtų būti mano kunigais. 42 Padarysi jiems trumpas drobines kelnes, kad pridengtų jų kūno nuogumą. Jos bus nuo strėnų iki ¨launų. 43 Jas dėvės Aaronas ir jo sūnūs, eidami į Susitikimo palapinę arba prie aukuro tarnauti ¨ventykloje, kad nenusikalstų ir nemirtų. Tas nuostatas bus am¸inas Aaronui ir jo palikuonims”.

I¨ėjimo knyga 29

 

1 “Tai darysi, kad į¨ventintum juos būti mano kunigais. Imk i¨ bandos ver¨į ir du avinus be trūkumų, 2 neraugintos duonos ir nerauginto ragai¨io, suvilgyto aliejumi, taip pat neraugintų papločių, apipiltų aliejumi. Visa tai pagaminsi i¨ kvietinių miltų. 3 Sudėjęs juos į pintinę, atne¨i pintinėje kartu su ver¨iu ir dviem avinais. 4 Aaroną ir jo sūnus pastatysi prie Susitikimo palapinės įėjimo ir apiplausi juos vandeniu. 5 Paimsi drabu¸ius ir apvilksi Aaroną drobine jupa, tunika, efodu, u¸dėsi krūtinės skydelį ir sujuosi juosta. 6 Jam ant galvos u¸dėsi kunigi¨ką mitrą, o ant jos ¨ventąją plok¨telę, 7 tada paimsi patepimo aliejų ir i¨pilsi ant jo galvos, jį patepdamas. 8 Pakvietęs Aarono sūnus, apvilksi juos drobinėmis jupomis, 9 apjuosi juostomis, u¸dėsi kunigi¨kus gobtuvus, ir jie tarnaus man kunigais per am¸ius. Ir tu pa¨ventinsi Aaroną ir jo sūnus. 10 Atvesi ver¨į ties Susitikimo palapine, Aaronas ir jo sūnūs u¸dės jam ant galvos rankas. 11 Jį papjausi Vie¨paties akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo. 12 Ėmęs ver¨io kraujo, patepsi savo pir¨tu aukuro ragus, likusį kraują i¨liesi prie jo papėdės. 13 Imsi visus vidurių taukus, kepenų tinklelį, abu inkstus, jų taukus ir sudeginsi juos ant aukuro. 14 Ver¨io mėsą, odą ir mė¨lus sudeginsi lauke u¸ stovyklos, nes tai yra auka u¸ nuodėmę. 15 Imsi taip pat aviną, ant kurio galvos Aaronas ir jo sūnūs u¸dės rankas. 16 Jį papjovęs, jo kraują ¨lakstysi aplink aukurą. 17 Patį aviną sukaposi į gabalus, apiplausi jo vidurius ir kojas ir u¸dėsi kartu su mėsos gabalais ir galva ant aukuro. 18 Sudeginsi ant aukuro visą aviną; tai yra deginamoji auka, malonus kvapas Vie¨pačiui. 19 Imsi ir kitą aviną, ant kurio galvos Aaronas ir jo sūnūs u¸dės rankas. 20 Jį papjovęs, jo krauju patepsi Aarono ir jo sūnų de¨inę ausį, de¨inės rankos nyk¨tį ir didįjį de¨inės kojos pir¨tą, likusį kraują ¨lakstysi aplink aukurą. 21 Krauju nuo aukuro ir patepimo aliejumi ap¨lakstysi Aaroną ir jo rūbus, sūnus ir jų rūbus; ir bus pa¨ventintas jis, jo drabu¸iai, jo sūnūs ir sūnų drabu¸iai. 22 Tada imsi avino taukus, uodegą, taukus, dengiančius vidurius, kepenų tinklelį, abu inkstus su jų taukais ir de¨inį petį, nes tai yra į¨ventinimo avinas, 23 vieną duonos kepalą, aliejumi ap¨lakstytą ragai¨į, paplotį i¨ neraugintos duonos pintinės, padėtos Vie¨paties akivaizdoje, 24 ir viską padėjęs ant Aarono ir jo sūnų rankų pa¨ventinsi, siūbuodamas Vie¨paties akivaizdoje. 25 Visa tai paimsi i¨ jų rankų ir sudeginsi ant aukuro kaip malonaus kvapo deginamąją auką Vie¨pačiui. 26 I¨ avino, kuriuo bus į¨ventintas Aaronas, paimsi krūtinę ir ją pasiūbuosi Vie¨paties akivaizdoje; tai bus tavo dalis. 27 Pa¨ventinsi aukos krūtinę ir petį, kuriuos atskyrei i¨ avino Aaronui ir jo sūnums. 28 Tai bus Aarono ir jo sūnų am¸inoji dalis i¨ izraelitų, nes tai yra padėkos aukos, kurias Izraelio sūnūs atne¨a Vie¨pačiui. 29 ¦ventą apdarą, kuriuo naudosis Aaronas, paveldės jo sūnūs, kad jame būtų į¨ventinti ir patepti. 30 Septynias dienas juo vilkės tas jo sūnus, kuris jo vieton bus paskirtas kunigu, kuris eis į Susitikimo palapinę tarnauti ¨ventykloje. 31 Į¨ventinimo avino mėsą i¨virsi ¨ventoje vietoje. 32 Aaronas ir jo sūnūs valgys ją ir pintinėje esančią duoną Susitikimo palapinės kieme. 33 Ir jie valgys tai, kad būtų atliktas sutaikinimas, kad jie būtų pa¨vęsti ir į¨ventinti. Niekas kitas negali to valgyti, nes tai ¨venta. 34 O jei liktų pa¨vęstos mėsos ar duonos ligi ryto, liekanas sudeginsi; jų valgyti negalima, nes jos ¨ventos. 35 Visa, ką tau įsakiau, padarysi Aaronui ir jo sūnums. Septynias dienas ¨ventinsi juos 36 ir u¸ nuodėmę kasdien aukosi ver¨į. Paaukojęs sutaikinimo auką, apvalysi aukurą, patepsi jį ir vėl pa¨ventinsi. 37 Septynias dienas aukosi sutaikinimo auką ir ¨ventinsi aukurą. Jis bus labai ¨ventas aukuras. Kiekvienas, prie jo prisilietęs, taps ¨ventas. 38 ¦tai ką aukosi ant aukuro: kasdien aukosi du metinius avinėlius­ 39 vieną avinėlį rytą, antrą vakare. 40 Kartu su vienu avinėliu paimsi de¨imtą dalį efos miltų, sumai¨ysi juos su ketvirtadaliu hino aliejaus ir paimsi ketvirtadalį hino vyno geriamajai aukai. 41 Kitą gi avinėlį aukosi vakare tuo pačiu būdu, kaip ir rytą, kartu su geriamąja auka, kad būtų malonus aukos kvapas Vie¨pačiui. 42 Tai deginamoji auka Vie¨pačiui, aukojama am¸inai per kartų kartas prie Susitikimo palapinės įėjimo Vie¨paties akivaizdoje. Čia A¨ susitiksiu su tavimi ir kalbėsiu tau. 43 Ir čia A¨ susitiksiu su izraelitais ir pa¨ventinsiu palapinę savo ¨love. 44 Pa¨ventinsiu Susitikimo palapinę, aukurą ir Aaroną su jo sūnumis, kad jie būtų man kunigais. 45 A¨ gyvensiu tarp izraelitų ir būsiu jų Dievas. 46 Jie ¸inos, kad A¨­Vie¨pats, jų Dievas, kuris juos i¨ved¸iau i¨ Egipto ¸emės, kad gyvenčiau tarp jų. A¨ Vie¨pats, jų Dievas”.

I¨ėjimo knyga 30

 

1 “Padirbdinsi i¨ akacijos med¸io aukurą smilkalams deginti, 2 uolekties ilgio, uolekties pločio, keturkampį ir dviejų uolekčių auk¨čio. Ant jo bus ragai. 3 Aptrauksi jo vir¨ų, ¨onus ir ragus grynu auksu. Padarysi jam auksinį apvadą aplinkui 4 ir auksines grandis po apvadu dviejuose kampuose kartims įki¨ti, kad jį būtų galima ne¨ti. 5 Kartis padarysi i¨ akacijos med¸io ir aptrauksi jas auksu. 6 Pastatysi aukurą prie u¸dangos, pakabintos prie¨ Liudijimo skrynią, ties dangčiu, kuris dengia liudijimą. 7 Kiekvieną rytą Aaronas degins ant jo maloniai kvepiančius smilkalus. Paruo¨ęs lempas, jis degins smilkalus ant ¨io aukuro. 8 Ir vakare, u¸degdamas lempas, jis degins smilkalus ant aukuro. Tai nuolatinis smilkymas Vie¨paties akivaizdoje per visas jūsų kartas. 9 Neaukosite ant jo svetimų smilkalų nei deginamųjų aukų, nei valgio aukų ir neliesite geriamųjų aukų. 10 Vieną kartą per metus Aaronas ant aukuro ragų atliks sutaikinimą, aukos u¸ nuodėmes krauju. Tai bus daroma per visas jūsų kartas, nes tai labai ¨venta Vie¨pačiui”. 11 Ir Vie¨pats kalbėjo Mozei: 12 “Kada skaičiuosi izraelitus, paskirk kiekvienam i¨pirką Vie¨pačiui, kad jų nepaliestų nelaimės. 13 Kiekvienas turės duoti po pusę ¨ekelio, pagal ¨ventyklos ¨ekelį. ¦ekelis turi dvide¨imt gerų. Pusė ¨ekelio bus jų auka Vie¨pačiui. 14 Visi, sulaukę dvide¨imties ar daugiau metų am¸iaus, duos auką Vie¨pačiui. 15 Turtingas nemokės daugiau ir beturtis nemokės ma¸iau­pusę ¨ekelio jie duos kaip auką Vie¨pačiui, kad jų sielos būtų sutaikintos. 16 Izraelitų sutaikinimo pinigus atiduosi Susitikimo palapinės reikalams”. 17 Ir Vie¨pats kalbėjo Mozei: 18 “Padirbdinsi varinę praustuvę su stovu ir ją pastatysi tarp Susitikimo palapinės ir aukuro. 19 Aaronas ir jo sūnūs mazgos joje savo rankas ir kojas. 20 Eidami į Susitikimo palapinę, jie nusimazgos vandeniu, kad nenumirtų, taip pat eidami prie aukuro aukoti deginamosios aukos Vie¨pačiui. 21 Jie mazgos savo rankas ir kojas, kad nemirtų. Tai yra am¸inas nuostatas Aaronui ir jo palikuonims per visas kartas”. 22 Ir dar Vie¨pats kalbėjo Mozei: 23 “Imk geriausių kvepalų: penkis ¨imtus ¨ekelių miros ir pusę tiek cinamono, tai yra du ¨imtus penkiasde¨imt ¨ekelių, ir kvepiančių nendrių du ¨imtus penkiasde¨imt ¨ekelių, 24 kasijos penkis ¨imtus ¨ekelių pagal ¨ventyklos ¨ekelį ir vieną hiną alyvmed¸ių aliejaus. 25 Padarysi ¨ventojo patepimo aliejų, sumai¨ydamas visa tai vaistininkų būdu; tai bus ¨ventas patepimo aliejus. 26 Juo patepsi Susitikimo palapinę, Liudijimo skrynią, 27 stalą su jo priedais, ¸vakidę su jos priedais, smilkymo aukurą, 28 deginamųjų aukų aukurą ir praustuvę. 29 Tu pa¨ventinsi visa, ir tai bus labai ¨venta; kas prie jų prisilies, taps ¨ventas. 30 Patepsi Aaroną bei jo sūnus ir juos į¨ventinsi būti mano kunigais. 31 Izraelitams sakysi, kad toks patepimo aliejus bus ¨ventas visoms jūsų kartoms. 32 ´mogaus kūnas juo nebus tepamas; jokio kito tos sudėties tepalo nedarysite, nes jis yra ¨ventas ir bus jums ¨ventas. 33 Kas tokį pat padarytų ar juo pateptų pa¨alietį, bus i¨naikintas i¨ savo tautos”. 34 Ir Vie¨pats tarė Mozei: “Imk kvepalų: stakto, miros, balzamo, galbano ir skaidrių sakų visų vienodą svorį. 35 Padarysi i¨ jų smilkalus, sumai¨ydamas vaistininkų būdu, grynus ir ¨ventus. 36 Sutrinsi tai smulkiai ir padėsi ties Susitikimo palapine, kurioje su tavimi susitiksiu. Tie smilkalai bus jums labai ¨venti. 37 Tokio mi¨inio nedarysite savo reikalams, nes jis bus ¨ventas Vie¨pačiui. 38 Kiekvienas, kuris sau pasidarytų tokį pat mi¨inį ir juo naudotųsi, bus i¨naikintas i¨ savo tautos”.

I¨ėjimo knyga 31

 

1 Ir Vie¨pats kalbėjo Mozei: 2 “A¨ pa¨aukiau vardu Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį i¨ Judo giminės 3 ir jį pripild¸iau Dievo dvasios, i¨minties, sumanumo, pa¸inimo ir amato i¨manymo, 4 kad sugebėtų viską padaryti i¨ aukso, sidabro, vario, 5 brangių akmenų ir med¸io. 6 Daviau jam padėjėją Ahisamako sūnų Oholiabą i¨ Dano giminės; kiekvienam daviau i¨mintį padaryti viską, apie ką tau kalbėjau. 7 Jie padarys Susitikimo palapinę, Liudijimo skrynią, jos dangtį ir visus palapinės reikmenis: 8 stalą su jo priedais, gryno aukso ¸vakidę su jos priedais, aukurus smilkymui 9 ir deginamosioms aukoms bei visus jų reikmenis, praustuvę su jos stovu, 10 tarnavimo apdarus ir ¨ventus drabu¸ius kunigui Aaronui ir jo sūnums, kad būtų man kunigais, 11 patepimo aliejų, kvepiančius smilkalus ¨ventyklai­viską, ką tau įsakiau, jie padarys”. 12 Vie¨pats toliau kalbėjo Mozei: 13 “Kalbėk izraelitams: ‘Privalote laikytis sabato, nes tai yra ¸enklas tarp manęs ir jūsų kartų kartoms, kad ¸inotumėte, jog A¨ esu Vie¨pats, kuris jus pa¨ventinu. 14 Laikykitės sabato, nes jis ¨ventas; kas jį suter¨, turi mirti. Kas dirbs tą dieną, bus i¨naikintas i¨ savo tautos. 15 ¦e¨ias dienas dirbsite, o septintoji diena yra sabatas­poilsis, pa¨vęstas Vie¨pačiui. Kiekvienas, kuris dirbs sabato dieną, turi mirti. 16 Izraelitai privalo laikytis sabato per visas savo kartas kaip am¸inos sandoros 17 tarp manęs ir Izraelio vaikų. Nes Vie¨pats per ¨e¨ias dienas sukūrė dangų ir ¸emę, o septintąją dieną ilsėjosi ir atsigaivino’ ”. 18 Baigęs kalbėti, Vie¨pats davė Mozei ant Sinajaus kalno dvi akmenines liudijimo plok¨tes, para¨ytas Dievo pir¨tu.

I¨ėjimo knyga 32

 

1 Tauta, nesulaukdama Mozės grį¸tant, susirinko apie Aaroną ir sakė jam: “Padaryk mums dievą, kuris eitų pirma mūsų, nes mes ne¸inome, kas atsitiko tam ¸mogui Mozei, kuris mus i¨vedė i¨ Egipto ¸emės”. 2 Aaronas jiems atsakė: “Imkite i¨ savo ¸monų, sūnų ir dukterų auksinius auskarus ir atne¨kite man”. 3 Visi ¸monės i¨siėmė auksinius auskarus i¨ savo ausų ir atne¨ė juos Aaronui. 4 Tas juos i¨lydė ir nuliedino ver¨į. ´monės tarė: “Izraeli, ¨tai tavo dievas, kuris tave i¨vedė i¨ Egipto ¸emės”. 5 Aaronas, matydamas tai, pastatė aukurą ir paskelbė: “Rytoj Vie¨paties ¨ventė!” 6 Atsikėlę anksti rytą, jie aukojo deginamąsias ir padėkos aukas, sėdo valgyti ir gerti, ir kėlėsi ¸aisti. 7 Ir Vie¨pats pasakė Mozei: “Eik, nusileisk ¸emyn, nes tavo tauta, kurią i¨vedei i¨ Egipto ¸emės, nusidėjo. 8 Jie greitai nuklydo nuo kelio, kurį jiems nurod¸iau. Nusiliedinę ver¨į, jį garbina, jam aukoja aukas ir sako: ‘¦itas yra tavo dievas, Izraeli, kuris tave i¨vedė i¨ Egipto ¸emės’. 9 Matau, kad tai kietasprandė tauta. 10 Palik mane, kad mano rūstybė u¸sidegtų prie¨ juos ir juos sunaikinčiau, o i¨ tavęs padarysiu didelę tautą”. 11 Mozė maldavo Vie¨patį, savo Dievą, sakydamas: “Kodėl, Vie¨patie, Tavo rūstybė u¸sidega prie¨ Tavo tautą, kurią i¨vedei i¨ Egipto ¸emės did¸ia jėga ir galinga ranka? 12 Kodėl egiptiečiai turėtų sakyti: ‘I¨vedė juos į pra¸ūtį, kad nu¸udytų kalnuose ir i¨naikintų nuo ¸emės pavir¨iaus’. Liaukis rūstavęs ir nesielk piktai su ¨ia tauta. 13 Atsimink savo tarnus: Abraomą, Izaoką ir Izraelį, kuriems prisiekei: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus ¸vaig¸des ir visą ¨itą ¸emę, apie kurią kalbėjau, duosiu jūsų palikuonims, kad jie paveldėtų ją am¸iams’ ”. 14 Ir Vie¨pats nepasielgė piktai su savo tauta, kaip buvo sumanęs. 15 Mozė sugrį¸o nuo kalno, ne¨damas rankoje dvi liudijimo plok¨tes, abiejose pusėse prira¨ytas. 16 Plok¨tės ir jose įrė¸tas ra¨tas buvo Dievo darbas. 17 Jozuė, i¨girdęs ¨ūkaujančios tautos triuk¨mą, tarė Mozei: “Karo ¨auksmas girdisi stovykloje”. 18 O Mozė atsakė: “Tai ne nugalėtojų ¨auksmas ir ne pralaimėjusiųjų balsai, bet dainuojančių balsus a¨ gird¸iu”. 19 Prisiartinęs prie stovyklos, jis i¨vydo ver¨į ir ¨okius. Mozė u¸sidegė pykčiu ir i¨metė i¨ rankų abi plok¨tes, ir jas sudau¸ė kalno papėdėje. 20 Paėmęs ver¨į, kurį jie buvo pasidarę, sudegino jį ir sutrynė į dulkes; jas subėrė į vandenį ir davė gerti Izraelio vaikams. 21 Mozė klausė Aaroną: “Ką tau padarė ¨ita tauta, kad u¸traukei jiems tokią didelę nuodėmę?” 22 Aaronas atsakė: “Tenesirūstina mano valdovas. Tu ¸inai ¨itą tautą, kad jie greit nusikalsta. 23 Nes jie man sakė: ‘Padirbk mums dievą, kuris eitų pirma mūsų, nes mes ne¸inome, kas atsitiko tam ¸mogui Mozei, kuris mus i¨vedė i¨ Egipto ¸emės’. 24 A¨ jiems sakiau: ‘Kas i¨ jūsų turi aukso, sune¨kite!’ Jie atidavė man auksą, a¨ įmečiau jį į ugnį ir i¨ėjo ¨itas ver¨is”. 25 Mozė matė, kad tauta yra apnuoginta, nes Aaronas buvo ją apnuoginęs ir pastatęs prie¨ų pajuokai. 26 Tada Mozė, stovėdamas stovyklos vartuose, sakė: “Kas esate Vie¨paties, susirinkite prie manęs!” Prie jo susirinko visi Levio sūnūs. 27 Jis tarė: “Taip sako Vie¨pats: ‘Kiekvienas prisijuoskite kardą prie juosmens. Eikite per stovyklą i¨ilgai nuo vartų ligi vartų ir nu¸udykite savo brolį, draugą ir artimą’ ”. 28 Levitai padarė, kaip Mozė įsakė. Tą dieną krito ma¸daug trys tūkstančiai ¸monių. 29 Nes Mozė sakė: “Pasi¨vęskite ¨iandien Vie¨pačiui, nesigailėkite savo sūnaus nė brolio, kad jums tektų palaiminimas”. 30 Kitą dieną Mozė kalbėjo tautai: “Labai nusidėjote: eisiu pas Vie¨patį, gal kaip nors sutaikinsiu jus dėl jūsų nusikaltimo”. 31 Sugrį¸ęs pas Vie¨patį, tarė: “¦ita tauta, pasidarydama auksinį dievą, labai nusidėjo. 32 Bet a¨ maldauju, atleisk jiems tą kaltę: jei ne, i¨brauk mane i¨ knygos, kurion įra¨ei”. 33 Vie¨pats jam atsakė: “Kas man nusideda, tą i¨brauksiu i¨ savo knygos. 34 Todėl eik ir vesk tautą, kur tau įsakiau. Mano angelas eis pirma tavęs. O kai laikas ateis, A¨ juos nubausiu u¸ jų nuodėmę”. 35 Vie¨pats baudė tautą dėl ver¨io, kurį Aaronas buvo padaręs.

I¨ėjimo knyga 33

 

1 Vie¨pats kalbėjo Mozei: “Eik ir keliauk i¨ ¨itos vietos su tauta, kurią i¨vedei i¨ Egipto, į ¨alį, apie kurią prisiekiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, sakydamas: ‘A¨ ją duosiu tavo palikuonims’. 2 A¨ siųsiu pirma tavęs angelą ir i¨stumsiu kanaaniečius, amoritus, hetitus, perizus, hivus ir jebusiečius. 3 Eik į ¸emę, plūstančią pienu ir medumi; tačiau A¨ pats neisiu su jumis, kadangi esate kietasprandė tauta, kad kartais nesunaikinčiau jūsų kelyje”. 4 Tauta, i¨girdusi tokią blogą ¸inią, nuliūdo, nė vienas nesipuo¨ė papuo¨alais. 5 Nes Vie¨pats sakė Mozei: “Kalbėk Izraelio tautai: ‘Jūs esate kietasprandė tauta: jei įeičiau pas jus nors trumpam, sunaikinčiau jus. Todėl nusiimkite savo papuo¨alus, kad ¸inočiau, ką su jumis daryti’ ”. 6 Izraelitai nusiėmė nuo savęs papuo¨alus prie Horebo kalno. 7 Mozė i¨tiesė palapinę toli u¸ stovyklos ir pavadino ją Susitikimo palapine. Visi ¸monės, kurie ie¨kojo Vie¨paties, eidavo i¨ stovyklos prie Susitikimo palapinės. 8 Kai Mozė eidavo į palapinę, visi ¸monės pakildavo ir stovėdavo savo palapinių angose, sekdami jį akimis, kol jis įeidavo palapinėn. 9 Mozei įėjus į Susitikimo palapinę, debesies stulpas nusileisdavo ir stovėdavo prie palapinės įėjimo ir Vie¨pats kalbėdavosi su Moze. 10 Visa tauta matė debesies stulpą prie palapinės įėjimo, ir visi ¸monės pakildavo ir pagarbindavo savo palapinių angose. 11 Vie¨pats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip ¸mogus kalbasi su savo draugu. Jam grį¸tant į stovyklą, jo tarnas Jozuė, Nūno sūnus, jaunas vyras, nepasitraukdavo nuo palapinės. 12 Mozė tarė Vie¨pačiui: “Liepei i¨vesti ¨itą tautą ir nepasakei, ką siųsi su manimi, tačiau sakei: ‘A¨ tave pa¸įstu ir ¸inau tavo vardą, tu radai malonę mano akyse’. 13 Jei tad radau malonę Tavo akyse, apreik¨k man savo kelius, kad Tave pa¸inčiau ir galėčiau atrasti malonę Tavo akyse, nes tie ¸monės yra Tavo tauta”. 14 Vie¨pats atsakė: “Mano artumas eis su tavimi, ir A¨ įvesiu tave į poilsį”. 15 Mozė atsakė: “Jei Tavo artumas neis, nevesk mūsų niekur i¨ ¨itos vietos. 16 Nes kaip man su¸inoti, kad a¨ ir Tavo tauta atradome malonę Tavo akyse? Ar ne i¨ to, kad Tu eisi su mumis? Taip a¨ ir Tavo tauta būsime i¨skirti i¨ visų ¸emės tautų”. 17 Vie¨pats atsakė Mozei: “Ir ¨į pra¨ymą patenkinsiu, nes radai malonę mano akyse ir A¨ ¸inau tavo vardą”. 18 Mozė pra¨ė: “Parodyk man savo ¨lovę”. 19 Vie¨pats atsakė: “A¨ leisiu visai savo ¨lovei praeiti pro tave ir paskelbsiu tau Vie¨paties vardą, ir būsiu maloningas tam, kam būsiu maloningas, ir pasigailėsiu to, ko pasigailėsiu. 20 Mano veido negalėsi matyti, nes ¸mogus, mane pamatęs, negali i¨likti gyvas. 21 ¦tai vieta ¨alia manęs! Atsistok ant ¨ios uolos. 22 Kai mano ¨lovė eis pro ¨alį, tave pastatysiu uolos ply¨yje ir pridengsiu savo ranka, kol praeisiu. 23 Po to atitrauksiu ranką ir matysi mane i¨ u¸pakalio, mano gi veido nematysi”.

I¨ėjimo knyga 34

 

1 Vie¨pats tarė Mozei: “I¨sikirsk dvi akmenines plok¨tes. A¨ jose įra¨ysiu ¸od¸ius, kurie buvo sudau¸ytose plok¨tėse. 2 Rytą būk pasiruo¨ęs, u¸lipk į Sinajaus kalną ir atsistok mano akivaizdoje. 3 Nė vienas su tavimi tegul neateina ir nė vienas tenepasirodo visame kalne. Taip pat galvijai ir avys tenesigano prie kalno”. 4 Jis i¨kirto i¨ akmens dvi plok¨tes, kokios buvo pirmosios; atsikėlęs anksti rytą, u¸lipo į Sinajaus kalną, kaip Vie¨pats buvo įsakęs, ne¨damas rankose plok¨tes. 5 Vie¨pats nu¸engė debesyje ir atsistojo ¨alia jo, ir paskelbė Vie¨paties vardą. 6 Vie¨pats praėjo pro jį ir paskelbė: “Vie¨pats, Vie¨pats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos, 7 parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleid¸iantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baud¸iantis u¸ tėvų nusikaltimus vaikus ir vaikaičius iki trečios ir ketvirtos kartos”. 8 Mozė skubiai nusilenkė iki ¸emės ir pagarbino Vie¨patį. 9 Ir jis sakė: “Jei radau malonę Tavo akyse, Vie¨patie, maldauju Tave, eik kartu su mumis, nes tauta yra kietasprandė; atleisk mūsų neteisybes ir nuodėmes, padaryk mus savo nuosavybe!” 10 Vie¨pats atsakė: “¦tai darau sandorą ir visos tavo tautos akyse darysiu stebuklus, kokių niekas nedarė ¸emėje ir jokiose tautose. ¦ita tauta matys Vie¨paties darbą, nes A¨ su tavimi darysiu baisių dalykų. 11 Įsidėmėk, ką ¨iandien tau įsakau. A¨ i¨varysiu tavo akivaizdoje amoritus, kanaaniečius, hetitus, perizus, hivus ir jebusiečius. 12 Saugokis ir nedaryk sandoros su tų kra¨tų gyventojais, kad jie netaptų spąstais tarp jūsų: 13 sugriauk jų aukurus, sutrupink atvaizdus ir i¨kirsk giraites. 14 Negarbink svetimų dievų, nes Vie¨pats yra pavydus Dievas. 15 Nedaryk sandoros su anų kra¨tų ¸monėmis, kad kas nors i¨ jų garbinęs stabus nepasikviestų tavęs jų aukų valgyti. 16 Neimk savo sūnums ¸monų i¨ jų dukterų, kad jos, garbindamos stabus, neįtrauktų ir tavo sūnų garbinti jų dievų. 17 Nepasigamink nulietų dievų. 18 ¦vęsk Neraugintos duonos ¨ventę. Septynias dienas valgyk neraugintą duoną Abibo mėnesį, kaip įsakiau, nes Abibo mėnesį i¨ėjai i¨ Egipto. 19 Visų gyvulių pirmagimiai yra mano­patinėliai jautukai ir ėriukai. 20 Asilo pirmagimį i¨pirksi avinu, o jei jo nei¨pirksi, nusuk jam sprandą. Pirmagimius savo sūnus i¨pirk ir nepasirodyk mano akivaizdoje tu¨čiomis rankomis. 21 ¦e¨ias dienas dirbk, septintą dieną ilsėkis, net sėjos ir pjūties metu. 22 ¦vęsk Savaičių ¨ventę, tai yra pirmųjų kviečių derliaus ¨ventę, taip pat Derliaus nuėmimo ¨ventę, metams baigiantis. 23 Tris kartus per metus visi tavo vyrai privalo pasirodyti Vie¨paties, Izraelio Dievo, akivaizdoje. 24 A¨ i¨varysiu tautas prie¨ tave ir i¨plėsiu tavo kra¨to ribas; niekas nepuls tavo ¸emių, tau i¨ėjus pasirodyti tris kartus per metus Vie¨paties, tavo Dievo, akivaizdoje. 25 Neaukok mano aukos kraujo kartu su raugu; nieko nepalik iki ryto i¨ Paschos aukos. 26 Savo lauko pirmuosius vaisius atgabenk į Vie¨paties Dievo namus. Nevirk o¸iuko jo motinos piene”. 27 Vie¨pats tarė Mozei: “U¸ra¨yk ¸od¸ius, kuriais padariau sandorą su tavimi ir Izraeliu”. 28 Jis buvo ant kalno su Vie¨pačiu keturiasde¨imt dienų ir keturiasde¨imt naktų, nevalgė duonos ir negėrė vandens. Ir Jis įra¨ė plok¨tėse sandoros ¸od¸ius, de¨imt įsakymų. 29 Nu¸engdamas nuo Sinajaus kalno, Mozė ne¨ėsi dvi liudijimo plok¨tes ir ne¸inojo, kad jo veidas po pa¨nekesio su Vie¨pačiu spindėjo. 30 Aaronas ir izraelitai, matydami spindintį Mozės veidą, bijojo prie jo priartėti. 31 Tik jam pa¨aukus, Aaronas ir visi vyresnieji susirinko pas jį. Mozė kalbėjo su jais. 32 Po to susirinko ir visi izraelitai. Jis jiems perdavė viską, ką Vie¨pats jam kalbėjo Sinajaus kalne. 33 Baigęs kalbėti, jis u¸sidėjo ant veido gaubtuvą. 34 Įėjęs pas Vie¨patį ir su Juo kalbėdamas, Mozė gaubtuvą nusiimdavo. I¨ėjęs perduodavo izraelitams viską, kas jam buvo įsakyta. 35 Izraelio vaikai matė Mozės veidą, kad jis spindėjo, ir Mozė u¸sidėdavo gaubtuvą, iki eidavo kalbėti su Juo.

I¨ėjimo knyga 35

 

1 Mozė, su¨aukęs visus izraelitus, paskelbė, ką Vie¨pats įsakė: 2 “¦e¨ias dienas dirbsite, o septintoji diena yra ¨venta, sabato poilsis Vie¨pačiui. Kas tą dieną dirbs, bus baud¸iamas mirtimi. 3 Nekurkite ugnies sabato dieną savo būstuose”. 4 Ir Mozė kalbėjo visam Izraelio vaikų susirinkimui: “¦tai ką įsakė Vie¨pats: 5 ‘Kiekvienas atne¨kite Vie¨pačiui auką, laisva valia atne¨kite ją Vie¨pačiui: auksą, sidabrą, varį, 6 mėlynus, raudonus ir violetinius siūlus, ploną drobę, o¸kų vilnas, 7 raudonai da¸ytus avinų kailius, op¨rų kailius, akacijos medį, 8 aliejų lempoms, kvepalus patepimo aliejui ir kvepiantiems smilkalams, 9 onikso akmenėlius ir brangius akmenis efodui bei krūtinės skydeliui. 10 Kas tarp jūsų sumanus, teateina ir tedirba, ką Vie¨pats įsakė: 11 palapinę ir jos u¸dangalus, grandis, lentas ir kartis, stulpus ir pakojus; 12 skrynią, jos kartis bei dangtį ir u¸dangą; 13 stalą su kartimis bei reikmenimis ir padėtine duona; 14 ¸vakidę lempoms, jos reikmenis ir aliejų deginimui; 15 smilkymo aukurą ir kartis, patepimo aliejų ir kvapius smilkalus; u¸uolaidą palapinės įėjimui, 16 deginamųjų aukų aukurą, jo varines groteles su kartimis ir reikmenimis, praustuvę ir jos stovą; 17 kiemo u¸kabas su stulpais ir pakojais, u¸kabą kiemo įėjimui; 18 palapinės ir kiemo kuolelius su virvelėmis; 19 apdarus, naudojamus tarnaujant ¨ventykloje, vyriausiojo kunigo Aarono ir jo sūnų drabu¸ius kunigų tarnystei atlikti’ ”. 20 Tada visi izraelitai i¨siskirstė. 21 Ir atėjo kiekvienas, kurio ¨irdis buvo sujaudinta ir kiekvienas, kurio dvasioje buvo noras, ir atne¨ė Vie¨pačiui auką Susitikimo palapinei statyti, ko reikia jos tarnavimui ir ¨ventiems rūbams. 22 Vyrai ir moterys, kurių ¨irdyse buvo noras, davė sagtis, auskarus, ¸iedus, apyrankes­įvairius auksinius daiktus. Visi aukojusieji atne¨ė auksą kaip auką Vie¨pačiui. 23 Kas tik turėjo mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų, plonos drobės, o¸kų vilnų, raudonai da¸ytų avinų kailių, op¨rų kailių, 24 sidabro ir vario ir akacijos med¸io, tinkamo įvairiems daiktams, atne¨ė ir paaukojo Vie¨pačiui. 25 Sumanios moterys davė, ką buvo suverpusios: mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų. 26 Moterys, kurių ¨irdys buvo sujaudintos, sumaniai suverpė o¸kų vilnas. 27 Kunigaik¨čiai atne¨ė onikso akmenėlių ir brangiųjų akmenų efodui ir krūtinės skydeliui, 28 kvepalų, aliejaus lempoms, patepimo aliejui ir kvapniems smilkalams. 29 Vyrai ir moterys, kurių ¨irdyse buvo noras, aukojo, kad būtų atlikti darbai, kuriuos Vie¨pats jiems įsakė per Mozę. Visi izraelitai aukojo Vie¨pačiui laisva valia. 30 Tada Mozė vėl kalbėjo: “Vie¨pats pa¨aukė vardu Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį i¨ Judo giminės, 31 pripildė jį Dievo dvasios, i¨minties, sumanumo, pa¸inimo ir amato i¨manymo 32 padaryti įvairių meni¨kų dalykų i¨ aukso, sidabro ir vario, 33 taip pat i¨kalti akmenį ir dro¸ti medį­visus menininko darbus padaryti. 34 Ir Jis įdėjo sugebėjimą mokyti į jo ir Ahisamako sūnaus Oholiabo i¨ Dano giminės ¨irdis. 35 Juos apdovanojo i¨mintimi atlikti rai¸ytojo, įgudusio audėjo ir siuvinėtojo i¨ mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų darbus, kad jie meni¨kai padarytų kiekvieną darbą”.

I¨ėjimo knyga 36

 

1 Tai ėmėsi darbo Becalelis, Oholiabas ir kiti sumanūs vyrai, kuriems Vie¨pats davė i¨minties ir supratimo, kaip padaryti įvairius reikmenis ¨ventyklai pagal visus Vie¨paties nurodymus. 2 Mozė pasi¨aukė Becalelį, Oholiabą ir visus sumanius vyrus, kurie savo noru sutiko dirbti prie ¨ventyklos darbų. 3 Mozė atidavė jiems visas aukas, kurias Izraelio vaikai atne¨ė ¨ventyklos darbams. Tauta kas rytą vis dar ne¨ė laisvos valios aukas. 4 Visi sumanūs vyrai, kurie darė ¨ventyklos darbus, atėjo nuo savo darbų ir kalbėjo Mozei: 5 “Tauta aukoja daugiau negu reikia, kad įvykdytume ¨į Vie¨paties įsakytą darbą”. 6 Tada Mozė liepė paskelbti, kad nei vyras, nei moteris nieko daugiau nebeaukotų ¨ventyklos statybai. Tada ¸monės nustojo aukoti, 7 nes visko, kas buvo sune¨ta, u¸teko visiems darbams padaryti ir dar liko. 8 Sumanūs vyrai, kurie darė palapinę, padarė i¨ plonos suktų siūlų drobės ir mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų de¨imt u¸dangalų su i¨siuvinėtais cherubų vaizdais. 9 Kiekvienas jų buvo dvide¨imt a¨tuonių uolekčių ilgio ir keturių uolekčių pločio­visi u¸dangalai buvo vienodo dyd¸io. 10 Jie sujungė penkis u¸dangalus vieną su kitu ir likusius penkis sujungė vieną su kitu. 11 Be to, padarė mėlynas kilpas vienam ir antram u¸dangalui, 12 po penkiasde¨imt kilpų, kad kilpos būtų viena prie¨ kitą ir u¸dangalai galėtų būti sukabinti. 13 Nuliejo taip pat penkiasde¨imt auksinių kabių, kuriomis sukabino abu u¸dangalus taip, kad pasidarė viena palapinė. 14 Padarė ir vienuolika u¸dangalų i¨ o¸kų plaukų palapinės vir¨ui apdengti. 15 Kiekvienas u¸dangalas buvo trisde¨imties uolekčių ilgio ir keturių uolekčių pločio­visi vienuolika u¸dangalų buvo vienodo dyd¸io. 16 Penkis jų sujungė į vieną, kitus ¨e¨is taip pat sujungė. 17 Padarė penkiasde¨imt kilpų vieno sujungto u¸dangalo ¨one ir penkiasde¨imt kito ¨one, kad abu būtų galima sukabinti. 18 Taip pat padarė ir penkiasde¨imt varinių kabių, kuriomis būtų sukabinti abu sujungti u¸dangalai, kad susidarytų vienas u¸dangalas. 19 Dar padarė palapinės u¸dangalą i¨ raudonai da¸ytų avinų kailių ir u¸dangalą i¨ op¨rų kailių. 20 I¨ akacijos med¸io padarė lentas palapinei, kad jas būtų galima pastatyti. 21 Kiekviena lenta buvo de¨imties uolekčių ilgio ir pusantros uolekties pločio. 22 Jos turėjo po du i¨siki¨imus, kad vieną lentą su kita būtų galima sukabinti. Taip buvo padarytos visos palapinės lentos. 23 Ir padarė lentas palapinei: dvide¨imt lentų ¨onui, atgrę¸tam į pietus, 24 su keturiasde¨imt sidabrinių pakojų­kiekviena lenta turėjo po du pakojus savo apačioje. 25 Taip pat į ¨iaurę atgrę¸tam ¨onui buvo padaryta dvide¨imt lentų 26 su keturiasde¨imt sidabrinių pakojų, po du pakojus kiekvienai lentai. 27 Palapinės ¨onui, atgrę¸tam į vakarus, padarė ¨e¨ias lentas 28 ir dvi lentas palapinės kampams i¨ abiejų pusių. 29 Jos buvo sujungtos apačioje ir vir¨uje ir sudarė vieną sunėrimą. Taip jis padarė abiejuose kampuose. 30 Ir buvo i¨ viso a¨tuonios lentos ir ¨e¨iolika sidabrinių pakojų, po du pakojus kiekvienai lentai. 31 Ir padarė u¸kai¨čius i¨ akacijos med¸io. Penkis u¸kai¨čius vienos palapinės pusės lentoms, 32 penkis u¸kai¨čius kitos palapinės pusės lentoms ir penkis u¸kai¨čius palapinės galui vakarų pusėje. 33 Ir padarė vidinį u¸kai¨tį, kuris eitų per lentas nuo vieno galo iki kito. 34 Aptraukė lentas auksu, nuliejo auksines grandis u¸kai¨čiams ir u¸kai¨čius aptraukė auksu. 35 Padarė u¸dangą i¨ mėlynų, raudonų, violetinių siūlų ir plonos suktų siūlų drobės ir ant jos i¨siuvinėjo cherubus. 36 Jai pakabinti padarė keturis stulpus i¨ akacijos med¸io, aptrauktus auksu, su auksiniais kabliais ir sidabriniais pakojais. 37 Palapinės įėjimui padarė u¸uolaidą i¨ mėlynų, raudonų, violetinių siūlų ir plonos suktų siūlų drobės, visą i¨siuvinėtą, 38 ir penkis stulpus su jų kabliais. Jų pagrindus ir skersinius aptraukė auksu, bet jų penki pakojai buvo variniai.

I¨ėjimo knyga 37

 

1 Becalelis padarė i¨ akacijos med¸io skrynią pustrečios uolekties ilgio, pusantros pločio ir pusantros auk¨čio. 2 Ją aptraukė grynu auksu i¨ vidaus ir i¨ i¨orės, auksinis apvadas buvo aplinkui. 3 Nuliejo keturias auksines grandis ir pritvirtino keturiuose kampuose: po dvi grandis i¨ kiekvienos pusės. 4 I¨ akacijos med¸io padarė kartis, kurias aptraukė auksu, 5 ir įki¨o į grandis, esančias skrynios ¨onuose, jai ne¨ioti. 6 Padarė dangtį i¨ gryno aukso pustrečios uolekties ilgio ir pusantros uolekties pločio. 7 I¨ aukso padarė du cherubus, nukaltus i¨ vieno gabalo, abiejuose dangčio galuose. 8 Vieną cherubą viename gale, antrą­kitame. Ant dangčio padarė cherubus abiejuose galuose 9 i¨skėstais sparnais, gaubiančiais dangtį. Jų veidai buvo atgrę¸ti vienas į kitą ir ¸iūrėjo į dangtį. 10 Padarė dar ir stalą i¨ akacijos med¸io: dviejų uolekčių ilgio, uolekties pločio ir pusantros uolekties auk¨čio. 11 Jį aptraukė grynu auksu ir padarė auksinį apvadą aplinkui 12 ir auksinę briauną pla¨takos platumo, o ant jos­kitą auksinį apvadą. 13 Nuliejo keturias auksines grandis, kurias pritaisė keturiuose kampuose prie kiekvienos stalo kojos, 14 ir į jas įki¨o kartis stalui ne¨ioti. 15 Kartis padarė i¨ akacijos med¸io ir aptraukė auksu. 16 Padarė ir įvairius stalo reikmenis i¨ gryno aukso: dubenis, taures, smilkytuvus ir puodelius skysčiams aukoti. 17 ´vakidė buvo nukalta i¨ gryno aukso. I¨ jos liemens ėjo ¨akos, taurelės, buo¸elės ir ¸iedai; 18 ¨e¨ios ¨akos i¨ abiejų ¨onų: trys i¨ vienos pusės ir trys i¨ kitos; 19 po tris rie¨uto pavidalo taureles, po buo¸elę ir ¸iedą buvo ant kiekvienos ¨akos, kurios ėjo i¨ ¸ibinto liemens. 20 Ant pačios ¸vakidės buvo keturios rie¨uto pavidalo taurelės su buo¸elėm ir ¸iedais. 21 Viena buo¸elė po dviem i¨ jos i¨einančiom ¨akom, kita po dviem i¨ jos i¨einančiom ¨akom ir trečia po dviem i¨ ¸vakidės i¨einančiom ¨akom, visoms ¨e¨ioms ¨akoms. 22 Buo¸elės ir ¨akos buvo nukaltos i¨ vieno gabalo gryno aukso. 23 I¨ gryno aukso buvo padarytos ir septynios lempos, gnybtuvai ir indai nuognaiboms. 24 ´vakidė ir visi jos priedai buvo padaryti i¨ talento gryno aukso. 25 I¨ akacijos med¸io padarė smilkymo aukurą. Jis buvo keturkampis, uolekties ilgio, uolekties pločio ir dviejų uolekčių auk¨čio. Keturiuose jo kampuose buvo po ragą. 26 Jį aptraukė grynu auksu: vir¨ų, ¨onus ir ragus, ir padarė jam auksinį apvadą aplinkui 27 ir dvi auksines grandis po apvadu dviejuose kampuose kartims įki¨ti, kad jį būtų galima ne¨ti. 28 Kartis taip pat padarė i¨ akacijos med¸io ir aptraukė auksu. 29 Patepimo aliejus ir smilkalai buvo pagaminti vaistininkų būdu i¨ tyriausių kvepalų.

I¨ėjimo knyga 38

 

1 Padarė deginamųjų aukų aukurą i¨ akacijos med¸io: penkių uolekčių ilgio, tiek pat pločio, keturkampį ir trijų uolekčių auk¨čio, 2 su ragais kampuose, ir aptraukė jį variu. 3 Jo reikalams padarė i¨ vario: puodus, semtuvėlius, dubenis, ¨akutes ir indus anglims. 4 Aukurui padarė i¨ vario i¨pintas groteles aplinkui jį nuo apačios iki pusės. 5 Nuliejo keturias varines grandis grotelių kampuose kartims įki¨ti. 6 Padarė kartis i¨ akacijos med¸io ir aptraukė jas variu. 7 Kartis įki¨o į grandis aukuro ¨onuose, kad būtų galima ne¨ti. Aukuras buvo sukaltas i¨ lentų, vidurys buvo tu¨čias. 8 Padarė ir praustuvę su stovu i¨ vario, kurį paėmė i¨ budėjusių ties palapinės įėjimu moterų veidrod¸ių. 9 Padarė ir kiemą. Jo pietų pusėje buvo ¨imto uolekčių ilgio u¸kabos, padarytos i¨ plonos suktų siūlų drobės, 10 ir dvide¨imt stulpų su jų variniais pakojais; taip pat kablius ir skersinius i¨ sidabro. 11 ¦iaurės pusėje buvo ¨imto uolekčių ilgio u¸kabos, dvide¨imt stulpų, dvide¨imt varinių pakojų ir sidabriniai kabliai bei skersiniai. 12 Vakarų pusėje buvo penkiasde¨imties uolekčių ilgio u¸kabos, de¨imt stulpų su variniais pakojais; jų kabliai ir skersiniai buvo padaryti i¨ sidabro. 13 Rytinė pusė buvo taip pat penkiasde¨imties uolekčių pločio; 14 viename kra¨te buvo penkiolikos uolekčių ilgio u¸kaba su trimis stulpais ir jų pakojais 15 ir kitame kra¨te taip pat penkiolikos uolekčių u¸kaba, trys stulpai ir tiek pat pakojų. 16 Visos u¸kabos aplinkui kiemą buvo i¨ plonos suktų siūlų drobės. 17 Stulpų pakojai buvo variniai, o jų kabliai ir skersiniai­i¨ sidabro; stulpus aptraukė sidabru ir sujungė juos sidabriniais skersiniais. 18 Įėjimui į kiemą padarė i¨ mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų suktų siūlų i¨siuvinėtą u¸kabą, kuri buvo dvide¨imties uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio pagal visų kiemo u¸kabų auk¨tį. 19 U¸kabai padarė keturis stulpus su variniais pakojais ir sidabriniais kabliais bei skersiniais. 20 Palapinės ir kiemo kuoleliai buvo variniai. 21 Tai sąra¨as to, kas buvo sunaudota Susitikimo palapinei, kaip suskaičiavo Mozei įsakius kunigo Aarono sūnus Itamaras, padedamas levitų. 22 Hūro sūnaus Ūrio sūnus Becalelis i¨ Judo giminės padarė viską, ką Vie¨pats įsakė Mozei. 23 Su juo buvo Ahisamako sūnus Oholiabas i¨ Dano giminės. Jis buvo sumanus rai¸ytojas, audėjas bei siuvinėtojas i¨ mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų. 24 ¦ventyklai i¨ viso buvo sunaudota dvide¨imt devyni talentai ir septyni ¨imtai trisde¨imt ¨ekelių aukso pagal ¨ventyklos ¨ekelį. 25 Sidabro, kurį davė visi tautoje suskaičiuoti vyrai, buvo ¨imtas talentų ir tūkstantis septyni ¨imtai septyniasde¨imt penki ¨ekeliai pagal ¨ventyklos ¨ekelį. 26 Nuo kiekvieno, kuris buvo dvide¨imties metų am¸iaus arba vyresnis, buvo surinkta po pusę ¨ekelio pagal ¨ventyklos ¨ekelį. I¨ viso jų buvo ¨e¨i ¨imtai trys tūkstančiai penki ¨imtai penkiasde¨imt. 27 I¨ ¨imto talentų sidabro nuliejo ¨imtą pakojų ¨ventyklai ir u¸dangai, kiekvienam pakojui sunaudojo po vieną talentą. 28 I¨ tūkstančio septynių ¨imtų septyniasde¨imt penkių ¨ekelių padarė kablius stulpams, aptraukė stulpus sidabru ir sujungė juos skersiniais. 29 Dar buvo paaukota septyniasde¨imt talentų ir du tūkstančiai keturi ¨imtai ¨ekelių vario. 30 I¨ jo padarė pakojus Susitikimo palapinės įėjimui, varinį aukurą su grotelėmis ir visus aukuro reikmenis, 31 kiemo ir įėjimo pakojus ir palapinės bei kiemo kuolelius.

I¨ėjimo knyga 39

 

1 I¨ mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų padarė apdarus, kuriais turėjo vilkėti Aaronas, tarnaudamas ¨ventykloje, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 2 Efodą padarė i¨ aukso, mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų suktų lininių siūlų. 3 Supjaustę i¨plotą auksinę skardą, padarė i¨ jos siūlus, kad jie galėtų būti įausti į mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų audinį. 4 Padarė jam petne¨as, kad jį sujungtų; i¨ abiejų pusių sujungė jį. 5 Padarė ir juostą efodui tų pačių spalvų ir taip pat padarytą, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 6 Du onikso akmenėlius su įrė¸tais ant jų Izraelio sūnų vardais įstatė į auksinius įdėklus. 7 Juos pritvirtino ant abiejų efodo pečių Izraelio sūnų atminimui, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 8 Krūtinės skydelį padarė taip pat meni¨kai, kaip ir efodą, i¨ auksinių, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų suktų lininių siūlų. 9 Jis buvo keturkampis, dvilinkas, sprind¸io ilgumo ir sprind¸io platumo. 10 Ant jo pritvirtino keturias brangakmenių eiles. Pirmoje eilėje buvo sardis, topazas ir smaragdas; 11 antroje­rubinas, safyras, jaspis; 12 trečioje­hiacintas, agatas ir ametistas; 13 ketvirtoje­chrizolitas, oniksas ir berilis. Eilėmis sustatyti brangakmeniai buvo įtvirtinti aukse. 14 Pačiuose akmenyse buvo įrė¸ti dvylikos Izraelio giminių vardai, kiekviename po vieną vardą. 15 Krūtinės skydelio kampams padarė i¨ gryno aukso grandinėles, 16 dvi sagtis ir du auksinius ¸iedus. ´iedus pritvirtino dviejuose krūtinės skydelio kampuose 17 ir įvėrė dvi auksines grandinėles į ¸iedus krūtinės skydelio kampuose. 18 Ir prie dviejų auksinių grandinėlių galų pritvirtino sagtis ir prisegė jas prie efodo petne¨ų ties krūtinės skydeliu. 19 Ir padarė du auksinius ¸iedus, ir pritvirtino prie dviejų krūtinės skydelio kampų toje pusėje, kuri buvo prie efodo. 20 Ir padarė du kitus auksinius ¸iedus, ir pritvirtino prie efodo ¨onų ¸emai, kur apatinis sujungimas vir¨ juostos. 21 Ir priri¨o krūtinės skydelį u¸ jo ¸iedų prie efodo ¸iedų mėlynu rai¨čiu, kad jis būtų vir¨ efodo juostos ir neatsiskirtų nuo efodo, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 22 Efodui padarė mėlyną tuniką. 23 Jos vir¨uje per vidurį buvo skylė galvai, apsiūta aplinkui, kad nesuply¨tų; 24 apačioje prie kojų buvo granato vaisiai i¨ mėlynų, raudonų, violetinių ir suktų lininių siūlų 25 ir varpeliai i¨ gryno aukso, kurie buvo prikabinti tarp granato vaisių aplink visą tuniką. 26 Auksiniai varpeliai ir granato vaisiai ėjo pakaitomis aplink visą tunikos kra¨tą, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 27 Aaronui ir jo sūnums taip pat padarė drobines jupas, 28 mitrą i¨ drobės, drobinius gobtuvus ir kelnes i¨ drobės. 29 O juostą i¨audė ra¨tais i¨ mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų suktų lininių siūlų, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 30 I¨ gryno aukso padarė plok¨telę ir joje įrė¸ė, kaip yra i¨rai¸omi antspaudai: “Pa¨vęstas Vie¨pačiui”. 31 Ją priri¨o ant mitros mėlynu rai¨čiu, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 32 Susitikimo palapinės darbai buvo baigti; izraelitai padarė visa, ką Vie¨pats buvo įsakęs Mozei. 33 Jie atne¨ė Mozei palapinę, u¸dangalus, visus daiktus bei reikmenis: kabes, lentas, kartis, stulpus ir pakojus; 34 u¸dangalą i¨ raudonai da¸ytų avinų kailių, u¸dangalą i¨ op¨rų kailių, u¸dangą, 35 Liudijimo skrynią, jos kartis, dangtį, 36 stalą su jo reikmenimis ir padėtinę duoną, 37 ¸vakidę, lempas, sustatytas į savo vietas, jos priedus ir aliejų deginti, 38 auksinį aukurą, patepimo aliejų ir kvepiančius smilkalus, u¸uolaidą palapinės įėjimui, 39 varinį aukurą su grotelėmis, kartimis ir visais jo reikmenimis, praustuvę ir jos stovą, 40 kiemo u¸kabas ir stulpus su jų pakojais, u¸kabas kiemo įėjimui, jo virveles ir kuolelius,­visa, ko reikia tarnavimui Susitikimo palapinėje. 41 Apdarus tarnavimui ¨ventykloje, ¨ventus drabu¸ius kunigui Aaronui ir drabu¸ius jo sūnums, kad atliktų kunigų tarnystę. 42 Visa padarė izraelitai, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 43 Mozė ap¸iūrėjo darbą ir pamatė, kad viskas padaryta pagal Vie¨paties nurodymus, ir Mozė palaimino juos.

I¨ėjimo knyga 40

 

1 Ir Vie¨pats kalbėjo Mozei: 2 “Pirmo mėnesio pirmą dieną i¨tiesk Susitikimo palapinę, 3 pastatyk joje skrynią, pakabink prie¨ ją u¸dangą, 4 įne¨k stalą ir padėk ant jo tai, kas turi ant jo būti. Įne¨k ¸vakidę ir sustatyk ant jos lempas. 5 Auksinį smilkymo aukurą padėk prie¨ais Liudijimo skrynią. Palapinės įėjime pakabink u¸uolaidą. 6 Pastatyk deginamųjų aukų aukurą prie¨ais įėjimą į Susitikimo palapinę, 7 o tarp aukuro ir palapinės­ praustuvę, į kurią pripilk vandens. 8 Atskirk kiemą u¸kabomis ir pakabink u¸kabą įėjime. 9 Paėmęs patepimo aliejaus, patepk palapinę ir visus jos daiktus, ir tai bus ¨venta; 10 taip pat deginamųjų aukų aukurą, visus jo reikmenis 11 ir praustuvę su jos stovu. 12 Aaroną ir jo sūnus privesk prie Susitikimo palapinės įėjimo, apiplauk vandeniu 13 ir apvilk Aaroną ¨ventais rūbais man tarnauti: patepk ir pa¨ventink jį, kad jis galėtų būti man kunigu. 14 Taip pat ir jo sūnus privesk ir apvilk jupomis, 15 ir juos patepk, kaip jų tėvą patepei, kad galėtų būti man kunigais. Tas patepimas jiems bus am¸inai kunigystei per kartų kartas”. 16 Mozė padarė visa, ką Vie¨pats įsakė. 17 Taigi antrųjų metų pirmojo mėnesio pirmą dieną palapinė buvo pastatyta. 18 Mozė pastatė ją: sustatė lentas, padėjo pakojus, įki¨o u¸kai¨čius, pastatė stulpus, 19 u¸tiesė palapinės u¸dangalą ir ant jo u¸dėjo kitus u¸dangalus, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 20 Į skrynią įdėjo liudijimą, įki¨o kartis ir u¸dėjo dangtį. 21 Kai įne¨ė skrynią palapinėn, prie¨ ją pakabino u¸dangą, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 22 Pastatė ir stalą Susitikimo palapinės ¨iauriniame ¨one ¨iapus u¸dangos 23 ir ant jo sudėjo padėtinės duonos kepalus, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 24 Susitikimo palapinėje prie¨ais stalą pastatė ¸vakidę 25 ir paruo¨ė lempas, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 26 Prie¨ u¸dangą pastatė ir auksinį aukurą, 27 ant kurio degino kvapnius smilkalus, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 28 Susitikimo palapinės įėjime pakabino u¸uolaidą, 29 pastatė deginamųjų aukų aukurą prie¨ais Susitikimo palapinę ir ant to aukuro aukojo deginamąją ir duonos auką, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 30 Tarp Susitikimo palapinės ir aukuro pastatė praustuvę ir į ją pripylė vandens. 31 Mozė, Aaronas ir jo sūnūs plaudavosi joje rankas ir kojas, 32 prie¨ eidami į Susitikimo palapinę ir prie¨ artindamiesi prie aukuro, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 33 Aplink palapinę ir aukurą atitvėrė kiemą ir jo įėjime pakabino u¸kabą. Taip Mozė u¸baigė visus darbus. 34 Kai visa buvo baigta, debesis apgaubė Susitikimo palapinę ir Vie¨paties ¨lovė pripildė ją. 35 Mozė negalėjo įeiti Susitikimo palapinėn, nes debesis buvo ant jos ir Vie¨paties ¨lovė buvo ją pripild¸iusi. 36 Debesiui pakilus nuo palapinės, izraelitai keliaudavo toliau; 37 jei debesis būdavo vir¨ palapinės, jie pasilikdavo toje pačioje vietoje, kol debesis pakildavo. 38 Vie¨paties debesis buvo vir¨ palapinės dienos metu, o naktį vir¨ jos buvo liepsna visų Izraelio vaikų akivaizdoje per visą kelionės laiką.

Kunigų knyga

Kunigų knyga 1

 

1 Vie¨pats, pasi¨aukęs Mozę, jam kalbėjo i¨ Susitikimo palapinės: 2 “Sakyk izraelitams: ‘Jei kas i¨ jūsų norės aukoti Vie¨pačiui, teaukoja i¨ galvijų ir avių. 3 Jei jo deginamoji auka bus i¨ galvijų bandos, teatveda sveiką patiną prie Susitikimo palapinės įėjimo laisva valia Vie¨paties akivaizdon, 4 teu¸deda ranką ant aukojamo gyvulio galvos, kad auka būtų priimta ir jis būtų sutaikintas. 5 Jis papjaus ver¨į Vie¨paties akivaizdoje, o Aarono sūnūs, kunigai, ¨lakstys kraują aplink aukurą, esantį ties Susitikimo palapinės įėjimu. 6 Po to, nulupęs aukai odą, sukapos ją į gabalus. 7 Aarono sūnūs, kunigai, sukraus malkas ant aukuro ir, u¸kūrę ugnį, 8 ant vir¨aus dės sukapotas aukos dalis, galvą bei taukus, 9 o vidurius ir kojas nuplaus vandeniu. Kunigas visa tai sudegins ant aukuro; tai yra deginamoji auka­malonus kvapas Vie¨pačiui. 10 Jei auka būtų i¨ smulkesnių gyvulių­avių arba o¸ių,­jis aukos sveiką patiną. 11 Papjaus jį aukuro ¨iauriniame ¨one Vie¨paties akivaizdoje; jo kraują Aarono sūnūs ¨lakstys ant aukuro ir aplink jį. 12 Sukapotą gyvulį, galvą ir taukus kunigas u¸dės ant malkų, kurios degs ant aukuro. 13 O vidurius ir kojas nuplaus vandeniu, ir kunigas sudegins visa tai ant aukuro. Tai yra deginamoji auka­malonus kvapas Vie¨pačiui. 14 Jei deginamoji auka Vie¨pačiui aukojama i¨ pauk¨čių, tegu ji bus i¨ laukinių ir jaunų baland¸ių. 15 Kunigas nune¨ ¨ią auką prie aukuro, nusuks jai galvą ir sudegins ant aukuro, o kraują i¨varvins ant aukuro briaunos. 16 Gurklį ir plunksnas numes rytinėje aukuro pusėje, kur paprastai pilami pelenai, 17 sparnus sulau¸ys, bet neatskirs, ir sudegins ją ant aukure degančių malkų. Tai yra deginamoji auka­malonus kvapas Vie¨pačiui’ ”.

Kunigų knyga 2

 

1 “Jei kas nori aukoti Vie¨pačiui duonos auką, tegu ji bus i¨ smulkių miltų, apipiltų aliejumi, ir smilkalų. 2 Ją atne¨ Aarono sūnums, kunigams, kurių vienas ims pilną saują smulkių miltų su aliejumi ir visus smilkalus ir kaip atminimą sudegins ant aukuro, kad būtų malonus kvapas Vie¨pačiui. 3 Likusi aukos dalis priklausys Aaronui ir jo sūnums kaip ¨venčiausia aukų Vie¨pačiui dalis. 4 Duonos auka, kepta krosnyje, turi būti nerauginti papločiai i¨ smulkių miltų, sumai¨ytų su aliejumi, ir nerauginti ragai¨iai, aptepti aliejumi. 5 O jei tavo duonos auka būtų kepta ant skardos, ji turi būti i¨ smulkių miltų, sumai¨ytų su aliejumi, be raugo; 6 ją sulau¸ysi į gabaliukus ir u¸pilsi aliejumi: tai yra duonos auka. 7 O jei duonos auka būtų kepta keptuvėje, ji turi būti smulkių miltų ir sumai¨yta su aliejumi. 8 Aukodamas ją Vie¨pačiui, paduosi kunigui į rankas. 9 Dalį aukos jis sudegins atminimui ant aukuro, kad būtų malonus kvapas Vie¨pačiui, 10 o kas liks, bus Aarono ir jo sūnų ¨venčiausia dalis i¨ aukos Vie¨pačiui. 11 Kiekviena duonos auka, aukojama Vie¨pačiui, turi būti be raugo; raugas ir medus neturi būti deginama kaip auka Vie¨pačiui. 12 Jei aukosi pirmųjų vaisių dovanas Vie¨pačiui, jos nebus dedamos ant aukuro kaip malonus kvapas. 13 Visas duonos aukas pasūdysi druska; tavo Dievo sandoros druskos neturi pritrūkti duonos aukose. Druską aukosi su kiekviena auka. 14 Jei aukotum Vie¨pačiui duonos auką i¨ pirmųjų javų, dar tebe¸aliuojančių varpų, sud¸iovinsi jas, smulkiai sugrūsi, 15 u¸pilsi ant vir¨aus aliejaus ir pridėsi smilkalų. Tai yra duonos auka. 16 Kunigas dalį sugrūstų grūdų su aliejumi ir visus smilkalus sudegins: tai bus auka Vie¨pačiui”.

Kunigų knyga 3

 

1 “Jei kas aukotų padėkos auką i¨ galvijų, teaukoja Vie¨pačiui sveiką patiną ar patelę. 2 Jis turi u¸dėti ranką aukai ant galvos ir papjauti prie Susitikimo palapinės įėjimo, o Aarono sūnūs, kunigai, ¨lakstys kraują apie aukurą. 3 Kaip padėkos auką jis aukos Vie¨pačiui visus taukus, dengiančius vidurius, 4 abu inkstus su taukais, paslėpsnių taukus ir kepenų tinklelį. 5 Aarono sūnūs tai sudegins ant aukuro kaip deginamąją auką, kad auka Vie¨pačiui būtų malonus kvapas. 6 Jei kas aukotų padėkos auką i¨ avių, turi atvesti sveiką patiną ar patelę. 7 Jei kas aukotų Vie¨paties akivaizdoje ėriuką, 8 u¸dės ranką ant galvos savo aukai, papjaus ją prie¨ Susitikimo palapinę, o Aarono sūnūs ¨lakstys jos kraują aplinkui aukurą. 9 Padėkos auka Vie¨pačiui bus vidurių taukai, uodega, 10 inkstai, ant jų esantys taukai, paslėpsnių taukai ir kepenų tinklelis. 11 Kunigas tai sudegins ant aukuro kaip auką Vie¨pačiui. 12 Jei jis aukotų o¸ką, atves ją Vie¨paties akivaizdon, 13 u¸dės ranką ant galvos ir papjaus prie Susitikimo palapinės įėjimo; Aarono sūnūs ¨lakstys jos kraują aplink aukurą. 14 Vie¨paties aukai ims jos vidurių taukus, 15 abu inkstus su taukais, paslėpsnių taukus ir kepenų tinklelį. 16 Kunigas visa tai sudegins ant aukuro, kad būtų malonus kvapas Vie¨pačiui. 17 Tai am¸inas įstatas jūsų kartoms kur jūs begyventumėte: jūs nevalgysite nei kraujo, nei taukų”.

Kunigų knyga 4

 

1 Vie¨pats kalbėjo Mozei: 2 “Sakyk izraelitams: ‘Jei kas dėl ne¸inojimo sulau¸ytų Dievo įsakymą ir nusikalstų, padarydamas, kas u¸drausta, 3 tai, jei taip nusidėtų pateptasis kunigas ir u¸trauktų kaltę tautai, jis aukos u¸ savo nuodėmę Vie¨pačiui sveiką ver¨į. 4 Jis atves jį prie Susitikimo palapinės durų Vie¨paties akivaizdon, u¸dės ranką ant galvos ir jį papjaus. 5 Pateptasis kunigas, pasiėmęs ver¨io kraują, įne¨ Susitikimo palapinėn. 6 Pada¸ęs pir¨tą kraujyje, juo pa¨lakstys septynis kartus Vie¨paties akivaizdoje u¸dangą prie¨ ¦venčiausiąją 7 ir tuo pačiu krauju pateps ragus Vie¨paties smilkalų aukuro, kuris yra Susitikimo palapinėje; visą likusį kraują i¨lies deginamųjų aukų aukuro papėdėje prie palapinės. 8 U¸ nuodėmę jis aukos ver¨io vidurių taukus, 9 abu inkstus, ant jų ir prie paslėpsnių esančius taukus ir kepenų tinklelį. 10 Visa tai kunigas sudegins ant deginamųjų aukų aukuro. 11 Odą, visą mėsą su galva ir kojomis, vidurius ir mė¨lą 12 i¨gabens u¸ stovyklos į nesuteptą vietą, kur paprastai i¨pilami aukų pelenai, padės ant malkų krūvos ir sudegins toje vietoje, kur i¨pilami pelenai. 13 Jei Izraelio tauta dėl ne¸inojimo nusikalstų Dievui ir nesąmoningai sulau¸ytų Vie¨paties įsakymą, darydama tai, ko neturėtų daryti, 14 bet vėliau suprastų savo kaltę, aukos u¸ savo nusidėjimą ver¨į. Jį atves prie Susitikimo palapinės įėjimo. 15 Tautos vyresnieji u¸dės rankas ant ver¨io galvos Vie¨paties akivaizdoje ir papjaus ver¨į Vie¨paties akivaizdoje. 16 Pateptasis kunigas įne¨ jo kraują Susitikimo palapinėn 17 ir, pada¸ęs pir¨tą, septynis kartus ¨lakstys Vie¨paties akivaizdoje prie¨ u¸dangą; 18 ir tuo pačiu krauju pateps Vie¨paties akivaizdoje Susitikimo palapinėje esančio aukuro ragus. Likusį kraują i¨lies deginamųjų aukų aukuro, kuris yra prie Susitikimo palapinės įėjimo, papėdėje. 19 Ver¨io taukus sudegins ant aukuro; 20 padarys visa tai, kas daroma aukojant ver¨į aukai u¸ nuodėmę. Kunigas juos sutaikys, ir Vie¨pats jiems atleis. 21 Patį ver¨į i¨gabens u¸ stovyklos ir sudegins kaip anksčiau minėtąjį ver¨į, nes jis yra auka u¸ tautos nuodėmę. 22 Jei kunigaik¨tis ne¸inodamas sulau¸ytų kokį nors Vie¨paties įstatymą, 23 bet paskui suprastų savo nuodėmę, jis aukos Vie¨pačiui sveiką o¸į kaip auką u¸ nuodėmę. 24 Jis u¸dės ranką ant jo galvos ir jį papjaus toje vietoje, kur paprastai aukojamos deginamosios aukos Vie¨paties akivaizdoje, nes tai yra auka u¸ nuodėmę. 25 Kunigas pada¸ys pir¨tą aukos kraujyje ir juo pateps deginamųjų aukų aukuro ragus. Likusį kraują i¨lies jo papėdėje. 26 Taukus sudegins ant aukuro, kaip tai daroma su padėkos aukomis. Kunigas įvykdys sutaikinimą u¸ jį dėl jo nuodėmės, ir jam bus atleista. 27 Jei kas i¨ eilinių ¸monių nusidėtų ne¸inodamas ir padarytų, kas u¸drausta Vie¨paties įstatymu, 28 o vėliau suprastų savo nuodėmę, jis aukos sveiką o¸ką. 29 Jis u¸dės ranką ant gyvulio galvos, jį papjaus ir aukos deginamųjų aukų vietoje. 30 Kunigas, pada¸ęs pir¨tą aukos kraujyje, juo pateps deginamųjų aukų aukuro ragus, o likusį kraują i¨lies aukuro papėdėje. 31 Po to, paėmęs visus taukus, sudegins juos ant aukuro, kaip tai daroma su padėkos aukomis, kad būtų malonus kvapas Vie¨pačiui. Kunigas sutaikins jį, ir jam bus atleista. 32 O jei auka u¸ nuodėmę bus i¨ avių, tai ji turi būti sveika. 33 Jis u¸dės ranką ant jos galvos ir papjaus ją toje vietoje, kur paprastai pjaunamos deginamosios aukos. 34 Kunigas pateps deginamųjų aukų aukuro ragus savo pir¨tu, pada¸ytu aukos kraujyje. Likusį kraują i¨lies aukuro papėdėje. 35 Visus taukus, kaip tai daroma su padėkos auka, sudegins ant aukuro Vie¨pačiui; taip sutaikins jį su Vie¨pačiu, ir jo nuodėmė bus jam atleista”.

Kunigų knyga 5

 

1 “Jei kas girdi keikimą, bet atsisako liudyti, ką yra matęs ir ¸ino, jis bus kaltas. 2 Kas paliestų kokį ne¨varų daiktą: ne¨varaus ¸vėries, gyvulio ar roplio dvėseną, tačiau to ne¸inotų, jis bus ne¨varus ir kaltas. 3 Jei kas ne¸inodamas prisiliestų prie ¸mogaus kūno ne¨varumų, kokie jie bebūtų, kai jis su¸inos apie tai, jis bus kaltas. 4 Jei kas nors prisiekia, neapgalvotai savo lūpomis pasi¸adėdamas padaryti pikta ar gera,­kas tai bebūtų, ką ¸mogus patvirtina priesaika,­ir tai liktų paslėpta nuo jo, kai jis tai supras, jis bus kaltas. 5 Jei ¸mogus kaltas kuo nors i¨ ¨ių dalykų, jis turi i¨pa¸inti, kad nusidėjo, 6 ir aukoti auką u¸ kaltę Vie¨pačiui, u¸ nuodėmę, kuria nusidėjo,­jauną avį ar o¸ką,­ir kunigas sutaikins jį. 7 O jei kas negali aukoti avies ar o¸kos, teaukoja Vie¨pačiui du baland¸ius ar du jaunus karvelius: vieną aukai u¸ nuodėmę, o antrą­deginamajai aukai. 8 Jis teatne¨a juos kunigui, kuris, aukodamas pirmąjį u¸ nuodėmę, nusuks jam galvą, tačiau jos visi¨kai nenutrauks; 9 jo krauju ap¨lakstys aukuro ¨oną, o likusį kraują i¨varvins aukuro papėdėje, nes tai auka u¸ nuodėmę. 10 Antrą sudegins kaip deginamąją auką, kaip paprastai daroma. Kunigas sutaikins jį, ir jo nuodėmė bus jam atleista. 11 O jei jis negalės duoti dviejų baland¸ių ar dviejų jaunų karvelių, teaukoja u¸ savo nuodėmę de¨imtą dalį efos miltų; tegu nepila į juos aliejaus ir neprideda smilkalų, nes tai auka u¸ nuodėmę. 12 Jis teatne¨a juos kunigui, kuris, paėmęs jų pilną saują, sudegins ant aukuro atminimui. 13 Kunigas įvykdys sutaikinimą u¸ nuodėmę, kuria jis nusidėjo, ir jam bus atleista. Likusią aukos dalį kunigas pasiims kaip duonos auką”. 14 Ir Vie¨pats kalbėjo Mozei: 15 “Jei kas apsirikęs paimtų, kas Vie¨pačiui paskirta, ir tuo nusidėtų, aukos u¸ savo kaltę sveiką aviną, kokį galima nupirkti u¸ du ¨ekelius pagal ¨ventyklos ¨ekelį. 16 Jis atlygins padarytą nuostolį ir pridės penktąją dalį vir¨aus kunigui, kuris sutaikins jį aukodamas aviną, ir jam bus atleista. 17 Jei kas nusikalstų, nesąmoningai sulau¸ydamas Vie¨paties įstatymą, ir, padaręs nuodėmę, suprastų savo kaltę, 18 tegu jis ima i¨ savo bandos sveiką aviną aukai u¸ kaltę ir atiduoda jį kunigui. Ir kunigas sutaikins jį, nes jis nusikalto ne¸inodamas, ir jam bus atleista. 19 Tai yra auka u¸ kaltę, kuria jis nusikalto Vie¨pačiui”.

Kunigų knyga 6

 

1 Vie¨pats kalbėjo Mozei: 2 “Kas nusidėtų Vie¨pačiui, nenorėdamas sugrą¸inti savo artimui to, ką tas buvo jam patikėjęs ar paskolinęs, arba ką nors prievarta atimtų, arba apgautų savo artimą, 3 arba, radęs pamestą daiktą, i¨sigintų, arba melagingai prisiektų, arba padarytų kitą nuodėmę, 4 kadangi jis nusidėjo ir yra kaltas, turi grą¸inti tai, ką atėmė ar apgaule įsigijo, ar buvo gavęs pasaugoti, ar surado, 5 ar melagingai prisiekė. Jis turi atlyginti ir pridėti penktąją dalį savininkui tą dieną, kai aukoja auką u¸ kaltę. 6 Ir jis aukos auką Vie¨pačiui u¸ kaltę, aviną i¨ bandos, pagal nusikaltimo dydį: tegul atveda jį kunigui, 7 kuris sutaikins jį su Vie¨pačiu, ir jam bus atleistas jo nusikaltimas”. 8 Ir Vie¨pats kalbėjo Mozei, sakydamas: 9 “Paskelbk Aaronui ir jo sūnums įstatymą apie deginamąją auką. Deginamoji auka turi pasilikti ant aukuro visą naktį iki ryto­ir aukuro ugnis turi degti. 10 Kunigas, apsivilkęs drobine jupa ir drobinėmis kelnėmis, i¨ims sudegintos aukos pelenus ir juos supils ¨alia aukuro. 11 Po to persirengęs i¨ne¨ ir i¨pils pelenus u¸ stovyklos ¨varioje vietoje. 12 Ugnis ant aukuro degs visada; ją pri¸iūrės kunigas, pridėdamas kas rytą malkų, kad ugnis neu¸gestų. Pirmiausia aukos deginamąją auką, o po to degins padėkos aukų taukus. 13 Ugnis ant aukuro neu¸ges niekados. 14 ¦is yra duonos aukos įstatymas. Ją aukos Aarono sūnūs Vie¨paties akivaizdoje. 15 Kunigas ims saują smulkių miltų, ap¨lakstytų aliejumi, bei smilkalus ir sudegins ant aukuro kaip malonų kvapą, kaip atminimą Vie¨pačiui. 16 Likusią dalį miltų suvalgys Aaronas su savo sūnumis. Jie tai valgys neraugintą ¨ventoje vietoje, palapinės kieme. 17 Duona bus nerauginta, nes dalis jos buvo aukojama kaip smilkalai Vie¨pačiui. Ji yra ¨venta, kaip ir auka u¸ nuodėmę bei auka u¸ kaltę. 18 Tik Aarono giminės vyrai ją valgys. Tai am¸inas įstatymas jūsų kartoms apie aukas Vie¨pačiui. Kas prie jų prisilies, tas bus ¨ventas”. 19 Ir Vie¨pats kalbėjo Mozei: 20 “Tai turi aukoti Aaronas ir jo sūnūs Vie¨pačiui jų patepimo dieną. De¨imtą dalį efos smulkių miltų jie aukos kaip duonos auką­pusę rytą ir pusę vakare. 21 Juos sumai¨ys su aliejumi ir i¨keps skardoje. Tai duonos auka. Ją aukos, kad būtų malonus kvapas Vie¨pačiui. 22 Kunigas, kuris bus pateptas Aarono vietoje, visa sudegins ant aukuro. 23 Visa duonos auka, kurią aukoja kunigas, bus sudeginta­niekas jos nevalgys”. 24 Ir Vie¨pats kalbėjo Mozei: 25 “Paskelbk Aaronui ir jo sūnums įstatymą apie auką u¸ nuodėmę. Auka turi būti papjauta Vie¨paties akivaizdoje toje vietoje, kur pjaunama deginamoji auka; ji yra labai ¨venta. 26 Kunigas, kuris ją aukoja, valgys ją ¨ventoje vietoje, palapinės kieme. 27 Kas palies tos aukos mėsą, bus ¨ventas. Jei aukos krauju būtų apta¨kytas apdaras, jis turi būti plaunamas ¨ventoje vietoje. 28 Jei auką virsi moliniame inde, jį sudau¸ysi, o jei variniame­jį i¨valysi ir vandeniu i¨plausi. 29 Kiekvienas kunigų giminės vyras valgys tą mėsą. Ji yra labai ¨venta. 30 Tačiau auka u¸ nuodėmę, kurios kraujo dalis įne¨ama į Susitikimo palapinę sutaikinimui, nebus valgoma; ji bus visa sudeginta”.

Kunigų knyga 7

 

1 “¦tai aukos u¸ kaltę įstatymas. Ji yra labai ¨venta. 2 Kur pjaunama deginamoji auka, ten pjaunama ir auka u¸ kaltę. Jos kraujas bus ¨lakstomas aplink aukurą. 3 Aukosite nuo jos visus taukus: uodegą, vidurių taukus, 4 abu inkstus ir ant jų esančius taukus, paslėpsnių taukus ir kepenis su tinkleliu. 5 Kunigas visa tai sudegins ant aukuro; tai auka Vie¨pačiui u¸ kaltę. 6 Kiekvienas kunigų giminės vyras valgys tos mėsos ¨ventoje vietoje, nes ji yra labai ¨venta. 7 Auka u¸ kaltę aukojama taip pat, kaip ir auka u¸ nuodėmę; joms yra vienas įstatymas. Kunigas, kuris atlieka sutaikinimą, gauna ją. 8 Kunigas, kuris aukoja bet kokio ¸mogaus deginamąją auką, pasiima sau tos aukos odą. 9 Kiekviena duonos auka, i¨kepta krosnyje, ant skardos ar keptuvėje, priklauso kunigui, kuris ją aukoja; 10 Kiekviena duonos auka, aplieta aliejumi ar sausa, priklauso visiems Aarono sūnums, kaip vienam, taip ir kitam. 11 ¦is yra įstatymas padėkos aukų, kurias aukosite Vie¨pačiui. 12 Jei kas, norėdamas atsidėkoti, aukoja dėkojimo auką, kartu su ja teaukoja neraugintus papločius, aplaistytus aliejumi, neraugintus ragai¨ius, apteptus aliejumi, ir smulkių miltų papločius, aplaistytus aliejumi. 13 Kartu su papločiais teaukoja raugintą duoną kaip dėkojimo auką. 14 Vieną i¨ visos aukos skirs pakėlimo aukai Vie¨pačiui, ir tai priklausys kunigui, kuris ¨lakstys padėkos aukos kraują. 15 Dėkojimo aukos mėsa turi būti suvalgyta tą pačią dieną­nieko i¨ jos neleistina palikti rytojui. 16 Į¸adų ir laisvos valios auka valgoma tą pačią dieną. Kas lieka, leid¸iama valgyti ir kitą dieną. 17 Kas lieka trečiai dienai­sudeginama. 18 Jei kas valgytų padėkos aukos mėsą trečią dieną, ji nebūtų priimtina ir nebūtų įskaityta tam, kuris aukoja,­tai pasibjaurėjimas. Kas valgytų, būtų kaltas. 19 Mėsa, paliesta kuo nors suteptu, nebus valgoma­ji bus sudeginama. Kas nesuteptas, gali valgyti aukos mėsą. 20 Jei kas, būdamas ne¨varus, valgytų padėkos aukos mėsą, aukojamą Vie¨pačiui, bus i¨naikintas i¨ savo tautos. 21 Kas, palietęs ¸mogaus, galvijo ar kokio daikto ne¨varumą, valgytų padėkos aukos mėsą, bus i¨naikintas i¨ savo tautos”. 22 Ir Vie¨pats kalbėjo Mozei: 23 “Sakyk izraelitams, kad jie nevalgytų avies, jaučio ir o¸kos taukų. 24 Nustipusio ar ¸vėries sudraskyto gyvulio taukus naudokite įvairiems reikalams, bet ne valgiui. 25 Jei kas valgytų gyvulio taukus, kurie turi būti paaukojami Vie¨pačiui, bus i¨naikintas i¨ savo tautos. 26 Nevalgykite jokio kraujo­ar jis būtų pauk¨čių, ar gyvulių. 27 Kiekvienas, kuris valgys kraują, bus i¨naikintas i¨ savo tautos”. 28 Ir Vie¨pats kalbėjo Mozei: 29 “Sakyk Izraelio vaikams: ‘Kas aukoja Vie¨pačiui padėkos auką, dalį aukos turi atne¨ti Vie¨pačiui. 30 Savo rankomis turi atne¨ti aukos dalį, skirtą sudeginimui. Taukus ir krūtinę jis privalo atne¨ti, kad krūtinė būtų siūbuojama Vie¨paties akivaizdoje. 31 Kunigas sudegins taukus ant aukuro, krūtinė teks Aaronui ir jo sūnums. 32 De¨inysis padėkos aukos petys yra kunigo dalis. 33 Kuris Aarono sūnus aukos kraują ir taukus, tas gaus de¨inį petį. 34 Nes padėkos aukų krūtinę ir petį paėmiau i¨ Izraelio vaikų ir atidaviau kunigui Aaronui ir jo sūnums. Tai am¸inas nuostatas Izraelio tautai’ ”. 35 Tai yra pateptojo Aarono ir jo pateptųjų sūnų dalis i¨ Vie¨pačiui sudeginamų aukų nuo tos dienos, kai jie buvo paskirti eiti kunigų tarnystę. 36 Dalis, kurią Vie¨pats Izraelio vaikams įsakė atiduoti jiems per visas kartas nuo tos dienos, kai jie buvo patepti. 37 Toks yra deginamųjų, duonos, nuodėmės, kaltės, į¨ventinimo ir padėkos aukų įstatymas. 38 Jį Vie¨pats davė Mozei Sinajaus kalne, kai liepė izraelitams aukoti aukas Vie¨pačiui Sinajaus dykumoje.

Kunigų knyga 8

 

1 Vie¨pats kalbėjo Mozei: 2 “Imk Aaroną ir jo sūnus, jų apdarus, patepimo aliejaus, ver¨į aukai u¸ nuodėmę, du avinus ir pintinę neraugintos duonos 3 ir su¨auk izraelitų susirinkimą prie Susitikimo palapinės įėjimo”. 4 Mozė padarė, kaip Vie¨pats liepė. Su¨aukęs izraelitus prie palapinės įėjimo, 5 kalbėjo jiems: “¦tai ką Vie¨pats įsakė padaryti”. 6 Mozė, pa¨aukęs Aaroną bei jo sūnus, apiplovė juos vandeniu, 7 apvilko Aaroną drobine jupa, apjuosė juosta, aprengė mėlyna tunika, u¸dėjo efodą ir sujuosė jį efodo juosta, kad efodas laikytųsi ant jo, 8 u¸dėjo ant efodo krūtinės skydelį, į kurį įdėjo Urimą ir Tumimą. 9 Galvą pridengė mitra ir ant jos, ties kakta, pritaisė auksinę plok¨telę, ¨ventą vainiką, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 10 Po to Mozė ėmė patepimo aliejaus, juo patepė palapinę ir visus jos daiktus. 11 Ap¨lakstė aukurą aliejumi septynis kartus ir patepė visus jo reikmenis; be to, pa¨ventino ir patepė aliejumi praustuvę ir jos stovą. 12 Ir u¸pylė Aaronui ant galvos patepimo aliejaus, kad pateptų ir pa¨ventintų jį. 13 Atvedęs jo sūnus, apvilko drobinėmis jupomis, sujuosė juostomis ir u¸dėjo gobtuvus, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 14 Tada atvedė ver¨į aukai u¸ nuodėmę. Aaronas ir jo sūnūs u¸dėjo aukai ant galvos rankas. 15 Mozė papjovė jį, paėmęs jo kraujo, pamirkė pir¨tą ir patepė aukuro ragus; apvalęs ir pa¨ventinęs aukurą, i¨pylė likusį kraują jo papėdėje; 16 vidurių taukus, kepenų tinklelį ir abu inkstus su jų taukais sudegino ant aukuro, 17 o ver¨io odą, mėsą ir mė¨lus sudegino u¸ stovyklos, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 18 Mozė atvedė aviną deginamajai aukai. Aaronas ir jo sūnūs u¸dėjo jam ant galvos rankas. 19 Mozė jį papjovė ir, jo krauju ap¨lakstęs aukurą, 20 sukapojo aviną į gabalus; jo galvą, gabalus, taukus, 21 nuplautus vidurius ir kojas sudegino. Taip visas avinas buvo sudegintas, nes tai buvo deginamoji malonaus kvapo auka Vie¨pačiui, kaip Vie¨pats įsakė Mozei. 22 Paskui aukojo antrą aviną, į¨ventinimo aviną. Aaronas ir jo sūnūs u¸dėjo ant jo galvos rankas, 23 o Mozė jį papjovė. Jis jo krauju patepė de¨inę Aarono ausį, de¨inės rankos ir de¨inės kojos nyk¨tį. 24 Tada jis liepė prieiti ir Aarono sūnums. Patepęs papjautojo avino krauju kiekvieno jų de¨inę ausį, de¨inės rankos ir kojos nyk¨čius, likusį kraują ¨lakstė aplink aukurą. 25 Taukus, uodegą, abu inkstus su taukais ir vidurių taukus, kepenų tinklelį ir de¨inį petį atskyrė. 26 I¨ neraugintos duonos pintinės, pastatytos Vie¨paties akivaizdoje, ėmė neraugintos duonos, aliejumi ap¨lakstytą paplotį bei ragai¨į, padėjo ant taukų ir avino de¨iniojo peties 27 ir viską padavė Aaronui ir jo sūnums; jie visa tai, pasiūbavę Vie¨paties akivaizdoje, 28 grą¸ino Mozei, kuris tai sudegino ant deginamųjų aukų aukuro. Tai buvo į¨ventinimo auka, kad būtų malonus aukos kvapas Vie¨pačiui. 29 Mozė, pasiūbavęs į¨ventinimo avino krūtinę Vie¨paties akivaizdoje, pasiėmė ją kaip jam Vie¨paties skirtą aukos dalį. 30 Mozė, paėmęs patepimo aliejaus ir buvusio ant aukuro kraujo, ¨lakstė Aarono ir jo sūnų apdarus, taip pa¨ventindamas Aaroną, jo drabu¸ius, jo sūnus ir sūnų drabu¸ius. 31 Ir Mozė tarė Aaronui ir jo sūnums: “Virkite mėsą prie Susitikimo palapinės įėjimo ir valgykite ją su duona, kuri yra į¨ventinimo pintinėje, kaip Vie¨pats man įsakė. 32 Tai, kas liks nesuvalgyta,­sudeginkite. 33 Nuo palapinės įėjimo nesitraukite septynias dienas, kol pasibaigs jūsų pa¨ventinimo laikas, nes jūs turite būti ¨ventinami septynias dienas. 34 Tai, kas buvo padaryta ¨iandien, Vie¨pats įsakė atlikti jūsų sutaikinimui. 35 Todėl septynias dienas ir septynias naktis pasilikite prie palapinės įėjimo atlikti Vie¨paties sargybą, kad nemirtumėte, nes taip man įsakė Vie¨pats”. 36 Aaronas ir jo sūnūs darė visa, ką Vie¨pats įsakė Mozei.

Kunigų knyga 9

 

1 A¨tuntą dieną Mozė pasi¨aukė Aaroną, jo sūnus bei Izraelio vyresniuosius 2 ir tarė Aaronui: “Imk i¨ bandos ver¨į aukai u¸ nuodėmę ir aviną deginamajai aukai, abu sveikus, ir juos aukok Vie¨pačiui. 3 O Izraelio vaikams sakyk: ‘Imkite aukai u¸ nuodėmę o¸į, metinį ver¨į bei avinėlį deginamajai aukai, 4 padėkos aukai jautį ir aviną, kad aukotumėte juos Vie¨paties akivaizdoje, ir duonos auką, sumai¨ytą su aliejumi, nes ¨iandien jums pasirodys Vie¨pats’ ”. 5 Jie atgabeno prie Susitikimo palapinės visa, ką Mozė liepė. Ir visa tauta priartėjo ir atsistojo prie¨ Vie¨patį. 6 Mozė tarė: “Tai padaryti įsakė Vie¨pats, ir Vie¨paties ¨lovė pasirodys jums”. 7 Tada Mozė sakė Aaronui: “Eik prie aukuro ir aukok savo auką u¸ nuodėmę ir deginamąją auką, ir atlik sutaikinimą u¸ save, ir aukok tautos auką, ir sutaikink ją, kaip Vie¨pats įsakė”. 8 Aaronas priėjo prie aukuro ir papjovė ver¨į aukai u¸ savo nuodėmę. 9 Jo sūnūs padavė jam aukos kraujo, o jis, pamirkęs jame pir¨tą, patepė aukuro ragus ir likusį kraują i¨liejo prie jo papėdės. 10 Aukos u¸ nuodėmę taukus, inkstus ir kepenų tinklelį sudegino ant aukuro, kaip Vie¨pats įsakė Mozei, 11 o mėsą ir odą sudegino u¸ stovyklos. 12 Po to papjovė deginamąją auką. Jo sūnūs padavė jam jos kraują, kurį jis ¨lakstė aplink aukurą. 13 Padavė jam taip pat sukapotą į gabalus pačią auką ir jos galvą. Visa tai jis sudegino ant aukuro. 14 Apiplovęs vandeniu vidurius ir kojas, taip pat sudegino ant aukuro. 15 Po to jis aukojo tautos auką. Paėmęs o¸į, aukojo jį u¸ tautos nuodėmę, ir papjovė jį, kaip ir pirmąją auką u¸ nuodėmę. 16 Ir jis aukojo deginamąją auką, kaip įsakyta. 17 Ir atne¨ė duonos auką, ir, paėmęs jos saują, sudegino ant aukuro, neskaitant rytinės deginamosios aukos. 18 Papjovė taip pat jautį ir aviną kaip tautos padėkos auką. Aarono sūnūs padavė jam kraują, kurį jis ¨lakstė aplink aukurą. 19 Jaučio ir avino uodegą, inkstus su taukais bei kepenų tinklelį 20 padėjo ant krūtinių ir sudegino taukus ant aukuro, 21 o krūtines ir de¨inius pečius Aaronas paėmęs siūbavo Vie¨paties akivaizdoje, kaip Mozė buvo įsakęs. 22 Tada Aaronas, i¨tiesęs ranką į tautą, palaimino ją. Baigęs aukoti aukas u¸ nuodėmes, deginamąsias ir padėkos aukas, pasitraukė nuo aukuro. 23 Po to Mozė ir Aaronas įėjo Susitikimo palapinėn. I¨ėję palaimino tautą. Vie¨paties ¨lovė pasirodė visiems ¸monėms. 24 Atėjusi nuo Vie¨paties ugnis prarijo deginamąją auką ir buvusius ant aukuro taukus. Tai i¨vydusi, minia ¨aukė ir parpuolė savo veidais į ¸emę.

Kunigų knyga 10

 

1 Aarono sūnūs Nadabas ir Abihuvas ėmė smilkytuvus, įsidėjo ugnies bei smilkalų ir aukojo Vie¨pačiui svetimą ugnį, ko Jis jiems nebuvo įsakęs. 2 Tada i¨siver¸usi i¨ Vie¨paties ugnis juodu prarijo; jie mirė Vie¨paties akivaizdoje. 3 Mozė tarė Aaronui: “Taip kalbėjo Vie¨pats: ‘Pasirodysiu ¨ventas tuose, kurie prie manęs artinasi, ir būsiu pa¨lovintas visos tautos akivaizdoje’ ”. Tai girdėdamas, Aaronas tylėjo. 4 Mozė, pasi¨aukęs Aarono dėdės Uzielio sūnus Mi¨aelį ir Elcafaną, jiems tarė: “Eikite, paimkite jūsų brolius i¨ ¨ventyklos ir i¨ne¨kite juos u¸ stovyklos”. 5 Juodu priėję paėmė juos, apvilktus drobinėmis jupomis, ir i¨ne¨ė laukan, kaip jiems buvo liepta. 6 Mozė sakė Aaronui ir jo sūnums Eleazarui ir Itamarui: “Nenudenkite savo galvų ir neperplė¨kite drabu¸ių, kad kartais nemirtumėte ir bausmė nekristų visiems izraelitams. Jūsų broliai ir visi izraelitai teaprauda sudeginimą, kurį Vie¨pats siuntė. 7 Jūs nesitraukite nuo palapinės, kad ne¸ūtumėte, kadangi esate patepti ¨ventu aliejumi”. Jie darė visa, ką Mozė įsakė. 8 Po to Vie¨pats tarė Aaronui: 9 “Tu ir tavo sūnūs vyno ir stipraus gėrimo negerkite, eidami Susitikimo palapinėn, kad nemirtumėte; tai yra am¸inas įsakymas visoms jūsų kartoms, 10 kad skirtumėte, kas ¨venta ir ne¨venta, kas ¨varu ir kas ne¨varu, 11 ir galėtumėte mokyti izraelitus visų mano įstatymų, kuriuos daviau per Mozę”. 12 Mozė kalbėjo Aaronui ir likusiems sūnums Eleazarui bei Itamarui: “Imkite aukos dalį, kuri lieka i¨ duonos aukos Vie¨pačiui, ir ją neraugintą valgykite prie aukuro, nes ji ¨venta. 13 Valgykite ¨ventoje vietoje, kas tau ir tavo sūnums duota i¨ aukų Vie¨pačiui, nes taip man įsakyta; 14 taip pat krūtinę, kuri buvo siūbuota, ir aukos petį valgykite nesuteptoje vietoje tu, tavo sūnūs ir dukterys, nes tai duota tau ir tavo vaikams i¨ izraelitų padėkos aukų. 15 Petys ir krūtinė, kurie buvo atne¨ti su aukos taukais ir siūbuojami Vie¨paties akivaizdoje, priklauso tau. Tai am¸inas Vie¨paties duotas įstatymas”. 16 Mozė stropiai ie¨kojo o¸io, kuris buvo aukotas u¸ nuodėmę, ir rado jį sudegintą. Jis, supykęs ant abiejų Aarono sūnų Eleazaro ir Itamaro, paklausė: 17 “Kodėl nesuvalgėte ¨ventoje vietoje aukos u¸ nuodėmę, kurią Dievas jums atidavė, kad pa¨alintumėte tautos kaltes ir atliktumėte sutaikinimą u¸ juos Vie¨paties akivaizdoje? 18 Aukos kraujas nebuvo įne¨tas į ¨ventyklą, jūs turėjote ją valgyti ¨ventoje vietoje, kaip man įsakyta”. 19 Aaronas atsakė: “¦iandien jie aukojo auką u¸ nuodėmę ir deginamąją auką Vie¨paties akivaizdoje, ir man taip atsitiko. Jei a¨ ¨iandien valgyčiau auką u¸ nuodėmę, ar tai būtų priimtina Vie¨pačiui?” 20 Tai girdėdamas, Mozė priėmė pasiteisinimą.

Kunigų knyga 11

 

1 Vie¨pats kalbėjo Mozei ir Aaronui: 2 “Paskelbkite izraelitams: ‘Tai ¸emės gyvuliai, kuriuos jums leista valgyti. 3 Galite valgyti kiekvieną gyvulį, kuris turi skeltą nagą ir gromuliuoja; 4 nevalgysite ir laikysite ne¨variu tą, kuris gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą kaip kupranugaris. Jis gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą, todėl yra ne¨varus. 5 Ne¨varus yra barsukas, nes jis gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą; 6 taip pat ki¨kis, nors jis gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą. 7 Ir kiaulė, nors ji turi skeltą nagą, bet negromuliuoja. 8 Tų gyvulių mėsos nevalgysite ir neliesite jų maitos. Jie jums yra ne¨varūs. 9 I¨ vandens gyvūnų jums leista valgyti visus, kurie turi pelekus ir ¸vynus, ar jie būtų jūroje, ar upėje, ar tvenkiniuose. 10 Tais, kurie kruta ir gyvena vandenyje, bet neturi pelekų ir ¸vynų, jūs bjaurėsitės, 11 nevalgysite jų mėsos ir nepaliesite jų maitos. 12 Visi gyviai, kurie gyvena vandenyje ir neturi pelekų ir ¸vynų, bus jums ne¨varūs. 13 Pauk¨čiai, kurių jūs nevalgysite, bet bjaurėsitės, yra: erelis, grifas, jūros erelis; 14 peslys ir vanagėlis su visa jo gimine; 15 visa varnų giminė; 16 strutis ir pelėda, ¸uvėdra, vanagas ir jo giminė; 17 apuokas, kormoranas ir ibis; 18 gulbė, pelikanas ir gervė; 19 gandras ir visa jo giminė; taip pat tutlys ir ¨ik¨nosparnis. 20 Visais sparnuotais vabzd¸iais, kurie vaik¨čioja keturiomis kojomis, jūs bjaurėsitės. 21 Jums leista valgyti tuos keturkojus vabzd¸ius, kurių paskutinės kojos ilgesnės ir jie ¨okinėja ant ¸emės: 22 visa skėrių giminė ir didieji ¸iogai su visomis jų giminėmis. 23 Bet jūs nevalgysite kitų vabzd¸ių, kurie vaik¨čioja keturiomis kojomis. 24 Jei kas paliestų juos negyvus, bus ne¨varus iki vakaro; 25 jei kam reikėtų ne¨ti kurį nors i¨ jų negyvą, tas plaus savo rūbus ir bus ne¨varus iki vakaro. 26 Kiekvienas gyvulys, kuris turi neskeltą nagą ir negromuliuoja, bus laikomas ne¨variu­kas prisiliestų jo maitos, bus ne¨varus. 27 Gyvuliai, kurie turi keturias kojas ir eina letenomis, bus jums ne¨varūs­kas prisiliestų prie jų maitos, bus ne¨varus iki vakaro; 28 kas ne¨tų jų maitą, plaus savo drabu¸ius ir bus ne¨varus iki vakaro, nes tai yra jums ne¨varu. 29 I¨ roplių ir gyvūnų, kurie juda ant ¸emės, bus laikomi ne¨variais ¨ie: ¸ebenk¨tis, pelė ir krokodilas su visa jo gimine; 30 laukinė pelė ir chameleonas; salamandra, ¸aliasis drie¸as ir kurmis. 31 Visi jie yra ne¨varūs. Kas prisiliestų prie jų negyvų, bus ne¨varus iki vakaro. 32 Jei kas i¨ jų negyvas u¸kristų ant ko nors, ar tai būtų medinis indas, ar apdaras, ar kailis, ar a¨utinė, ar ¨iaip kuriam nors reikalui vartojamas daiktas, tai bus sutepta. Jis bus panardintas vandenyje ir laikomas suteptu iki vakaro, po to bus ¨varus. 33 Jei kas i¨ jų įkristų į molinį indą, jis bus suteptas ir turės būti sudau¸ytas. 34 Kiekvienas maistas, kurį valgysite, jei ant jo bus u¸pilta i¨ tokio indo vandens, bus suteptas; kiekvienas skystis, geriamas i¨ tokio indo, bus ne¨varus; 35 visa, ant ko u¸kristų kas nors i¨ tokios maitos, bus sutepta; krosnis ir katilas turi būti sudau¸yti, nes sutepti. 36 Tik ¨altiniai ir ¨uliniai bus nesutepti; bet kas prisiliestų i¨ jų i¨imtos maitos, bus ne¨varus. 37 Jei toks pastipęs gyvis u¸kristų ant sėklos, jos nesuteps, 38 bet, jei sėklą kas apipiltų vandeniu ir po to ją paliestų maita, ji bus sutepta. 39 Jei nustiptų gyvulys, kurį jums leista valgyti, kas jo prisiliestų, bus ne¨varus iki vakaro. 40 Kas valgytų ar ne¨tų ką nors i¨ jo, plaus savo drabu¸ius ir bus ne¨varus iki vakaro. 41 Visais gyvūnais, kurie ¨liau¸ia ant ¸emės, jūs bjaurėsitės ir jų nevalgysite. 42 Nevalgysite ¨liau¸iančių ant pilvo, nei ropojančių keturiomis, nei turinčių daugiau kojų, nes jie yra jums pasibjaurėjimas. 43 Nesusitepkite jais ir nieko i¨ jų nepalieskite, kad nebūtumėte ne¨varūs. 44 A¨ esu Vie¨pats, jūsų Dievas; būkite ¨venti, nes A¨ esu ¨ventas. Nesusitepkite jokiu ropliu, kuris kruta ant ¸emės. 45 A¨ esu Vie¨pats, kuris jus i¨ved¸iau i¨ Egipto ¸emės, kad būčiau jūsų Dievas. Būkite ¨venti, nes A¨ esu ¨ventas. 46 Tai yra įstatymas apie gyvulius, pauk¨čius ir visus gyvius, kurie kruta vandenyje ir gyvena ¸emėje, 47 kad ¸inotumėte skirtumą tarp ¨varaus ir ne¨varaus, kas leista valgyti ir kas neleistina’ ”.

Kunigų knyga 12

 

1 Vie¨pats kalbėjo Mozei: 2 “Paskelbk izraelitams: ‘Jei moteris pagimdytų berniuką, ji bus septynias dienas ne¨vari, kaip mėnesinių metu. 3 A¨tuntąją dieną kūdikis bus apipjaustytas, 4 bet ji pasiliks dar trisde¨imt tris dienas apsivalymui. Nieko, kas ¨venta, ji nepalies ir neis į ¨ventyklą, iki pasibaigs jos apsivalymo dienos. 5 O jei pagimdytų mergaitę, bus ne¨vari dvi savaites, kaip mėnesinių metu, ir ¨e¨iasde¨imt ¨e¨ias dienas tęsis apsivalymas. 6 Kai pasibaigs jos apsivalymo dienos u¸ sūnų ar dukterį, atves prie Susitikimo palapinės įėjimo metinį avinėlį deginamajai aukai ir jauną karvelį ar balandį aukai u¸ nuodėmę ir atiduos kunigui, 7 kuris tai aukos Vie¨paties akivaizdoje ir sutaikins ją su Vie¨pačiu, ir taip ji bus apvalyta. Toks yra įstatymas apie pagimd¸iusią berniuką ar mergaitę. 8 O jei neturėtų i¨ ko ir negalėtų aukoti avinėlio, ims du baland¸ius ar du jaunus karvelius­vieną deginimo aukai, o kitą aukai u¸ nuodėmę,­kunigas sutaikins ją, ir ji bus apvalyta’ ”.

Kunigų knyga 13

 

1 Vie¨pats kalbėjo Mozei ir Aaronui: 2 “´mogus, ant kurio kūno odos atsirastų kitokios spalvos ta¨kas ar ¨a¨as ar blizganti vieta, turinti raupsų ligos po¸ymį, bus atvestas pas kunigą Aaroną arba pas kurį i¨ jo sūnų. 3 Jei tas pamatys ¨a¨ą ant odos ir pastebės, kad plaukai yra pabalę ir vieta, turinti raupsų po¸ymį, lyginant ją su sveiko kūno oda, yra įdubusi, tai įrodymas, jog tai yra raupsų liga; kunigas ap¸iūrės jį ir paskelbs ne¨variu. 4 O jei ant odos bus blizgantis baltas ta¨kas, bet nebus įdubęs, lyginant su kita oda, ir plaukai bus pirmyk¨tės spalvos, kunigas u¸darys jį septynioms dienoms, 5 o septintą dieną jį patikrins. Jei tariami raupsai nebus padidėję ir nebus per¸engę pirmyk¨čių ribų odoje, u¸darys jį dar septynioms dienoms. 6 Septintą dieną vėl patikrins. Jei ta¨kas bus tamsesnis ir nepadidėjęs, paskelbs ¸mogų esant ¨variu, nes tai ¨a¨ai; jis i¨plaus savo drabu¸ius ir bus ¨varus. 7 Bet, jei po to, kai jį matė kunigas ir pripa¸ino ¨variu, ¨a¨as padidėtų, jis bus pas jį vėl atvestas; kunigas jį patikrins, ir, jei ¸aizda padidėjusi, 8 jį paskelbs ne¨variu,­tai raupsai. 9 Jei ¸mogui atsirastų raupsų ¸ymių, jis bus atvestas pas kunigą. 10 Tas jį ap¸iūrės. Jei plaukų

Impressum

Verlag: BookRix GmbH & Co. KG

Texte: This bible can either be read online or downloaded onto your pc as well as every kind of e-reader. It is made available in e-pub format. It can and should be spread in every way, selling it is, however, prohibited.
Bildmaterialien: www.gratismalvorlagen.com
Tag der Veröffentlichung: 09.10.2012
ISBN: 978-3-7309-5091-3

Alle Rechte vorbehalten